Nes negalima suvulgarinti šio klausimo kaip tame sename odesietiškame anekdote trumpu atsakymu – „antibiotikus“. Ne taip jau paprasta ir pasirodyti tuščiomis rankomis (juk visi mylimi žmonės kaip susitarę šaukia „Tik nieko neneškit! Nieko nereikia!” – bet tai tik žaidimo dalis) bei šmaikščiai prabilti į jubiliatę kito anekdoto žodžiais: „Onute! Linkiu Tau laimės, džiaugsmo, meilės, grožio, pinigų, karjeros ir nuosavo būsto – na, o visa kita Tu ir taip turi!“ Gan užgaulus šiandien atrodo ir senas universalus XIX amžiaus džentelmenų atsakymas į klausimą, ką dovanoti moteriai? – „Vaikutį!“ Negali pritaikyti racionalumo ir manyti, kad pagal visus logikos dėsnius geriausia dovana tokiai moteriai turėtų būti „vyras, kuris nieko neturi“ – vyras be kraičio, užkuris, kampininkas, bemokslis.
Negali blyksėti keistu originalumu, įteikdamas jai, pavyzdžiui, violončelę (kartu su instrukcija, kaip išmokti ja griežti) ar atsimesti kokiu nors beverčiu meno dirbiniu – vienam turtingiausių Lietuvos oligarchų „draugai“ nuolat dovanoja paveikslus, kurių rietuvėmis užkrautas visas jo namo rūsys, o jį patį pradeda tampyti traukuliai, vėl išvydus greitosiomis nutepliotą natiurmortą ar devintąją asmeninėje požemio kolekcijoje „Devintąją bangą“ („šįkart tikrai originalas!”).
Kažkada Leninas mokė, kad „knyga – geriausia dovana: kainuoja kapeiką, o išminties už červoncą!“, tačiau netinka moteriai dovanoti ir knygą, nes išties pigu, o ir šiais laikais leidžiamo šlamšto sraute sunku išvis rasti ką nors vertingo (vertingiausias dažniausiai būna autoriaus autografui sunaudotas rašalas), o kokie nors patarimų rinkiniai „kaip“ (ištekėti, numesti svorio ar užsikalti pinigų) gali tik įžeisti – kaip kažkada sakė a.a. Šabtajus Kalmanovičius „jei jau klausiate, kaip uždirbti milijoną, tai atsakinėti jums yra visiškai beprasmiška“.
Ir išvis nedarykite kulto iš daiktų! Internetas braška nuo orginaliausio šlamšto, gražiai atrodančio nuotraukose, tačiau akimirksniu virstančio chlamu, kai tik jis yra išpakuojamas ir pradedama jam ieškoti vietos. Juoba kad šiais laikais madingas „downshiftingas“ išties gali būti pasiekęs ir Jūsų Mylimąją!
Nes, atminkite, vyrai ir moterys dovanų paskirtį supranta skirtingai. Moterys dovanas renka atsižvelgdamos į tai, ko, jų manymu, reikia tam vyrui. Jei jam dvokia iš burnos – dovanoja jam mėtinių pastilių skardinę. Jei elgiasi kaip chamas – dovanoja jam G. Drukteinio knygą apie etiketą. Jei vaikšto nudriskęs – dovanoja jam naujas baltas puskojines.
O štai vyro dovana moteriai visada turi reikšti įrodymą – meilės, rimtų ketinimų, pasiryžimo išlaidauti ir negobšauti. Todėl neskubėkite rinktis gėlių – nes tai įrodymas Jūsų pilkumo ir pasaulėžiūros siaurumo. Nedovanokite kvepalų (ar, kaip dabar madinga, „namų kvapų“), nebent ji pati paprašys kažko konkretaus: pomėgis vienam ar kitam kvapui yra labai individualus dalykas, gali ir neįtaikyti.
Juoba, kad, likimo ironija, „imti yra sunkiau nei duoti“ – taip bylojo senovės išminčiai, todėl taip pat suvokite, kad moralinės dilemos kamuoja gaunantįjį kur kas labiau nei tą dovaną teikiantįjį. Nes dovana ne tik įpareigoja demonstruoti falšyvą entuziazmą ar dėkingumą, bet ir pasiunčia aiškią žinutę prelegentei, kas ji yra pasaulio akyse. Todėl savame suprantama, kad dovana jai turi būti visų pirma, vertinga. Antra, prasminga. Trečia, naudinga abiem. Ketvirta, netikėta ir maloni. Penkta, vyriška ir pagarbi. (Remiantis tokiomis sąlygomis, neišvengiamai vis tiek peršasi logiška išvada, kad geriausia Jūsų dovana jai – tai vaikelis. Kad ir kaip bepažiūrėsi).
Dar vienas principinis klausimas – savo žmonai ar draugei (pavadinkime ją taip santykinai) tą dovaną turite teikti. Su žmonomis sunku. Jos dažniausiai vertina mūsų dovanas per senovinį NKVD tardytojų taikomą nepatiklumo, sarkazmo ir pragmatizmo prizmę, aiškiai mus pastatydamos atgal į tą vietą, kur mums, vyrams ir priklauso būti. Pavyzdžiui:
Pigi dovana – „Tu manęs nebemyli. Verčiau jau visai būtum jos nepirkęs.“
Brangi dovana – „Nuodėmes bandai išpirkti? Manai, sugebėsi užliūliuoti mane? Manai, aš tokia merkantiliška, kad į viską užmerksiu akis? Verčiau jau viską sąžiningai prisipažink ir nešk tai anai visą šitą beskonybę. Nors ne, palik čia. Manau, kad ji neverta net suplyšusių kalgotkių. Kaip tau negėda?“
Bendro naudojimo dovana (meno dirbiniai, naujas rašomasis stalas, servizas, antikvariatas) – „Čia tu man nupirkai? Čia tu viską SAU nusipirkai!“
Dovana grynais (vokelyje) su žodžiais „brangioji, nusipirk sau bet ką, ko tik širdis geidžia“ – „Tai viskas? Tai viskas, ką tu sugebi? Taip, kadaise tu mane mylėjai, o dabar atsiskaitai grynais kaip su kokia kekše. Idėjų ir fantazijos tau pakanka su visais ir visomis, išskyrus mane!“
Perdovanojama universali dovana, pavyzdžiui, tokia kaip Vilniaus aukštuomenėje jau antrus metus keliaujanti iš rankų į rankas perdovanojama kvapni žvakė iš IKEA – „IKEA?“
Dovana pagal pageidavimą („brangioji, ką tau padovanoti?“) – visiškai nužudo siurprizo efektą, paversdama tokį šventą aktą banaliu mechaniniu veiksmu.
Tačiau išeitis yra. Žmonoms, turinčioms viską, trūksta tik vieno – „daugiau Jūsų“. Daugiau dėmesio jai, laiko, praleidžiamo kartu. Štai ir dovana: apsilankymas operoje, vakarienė – kad ji bent jau galėtų pasidabinti viskuo, ką turi.
O štai su dovana „draugei“ kas kita. Ji irgi gali viską turėti, bet niekada neturės Jūsų, nebent viltį. Todėl logiška ir jai dovanoti „daugiau savęs“. Nebūtinai fiziniu buvimu. Kartais brangesni už patį vyrą yra jo palikti pėdsakai – brangūs, prasmingi ir daug žadantys. Ir argi nemiela apsilankius jos būste išvysti savo dailiai įrėmintą nuotrauką (tokią, beje, Kalėdoms dovanoja Anglijos karalienė).
Argi nemalonu matyti jos ausyse karančius briliantus, tuos „geriausius merginų draugus“, anot Marilyn Monroe? Argi nemalonu pataisyti ant jos kaklo užrištą Jūsų dovanotą elegantišką „Hermès Carre“ skarelę (beje, labai gera ir universali dovana bet kuriai moteriai bet kokiomis aplinkybėmis, visada galima jų užsipirkti keletą iškart – įvairiems metų laikams ir įvairesnio amžiaus asmenybėms. Nepigi, legendinė ir visada galantiška).
Dar viena universali dovana – kelionė... Ne banalusis Paryžius, ta prakeikta pinigų siurbimo mašina, Rusijos sąjungininkų bastionas, nepagarbos žmonėms lopšys ir banalybės citadelė. Ne Italija su savo žmonių kamšalyne ir bardaku. Ne Azija su savo žemu higienos ir santarijos lygiu. Neblogai tokiai moteriai padovanoti kelionę į pasaulio kraštą. Nes ten ji nieko neturėtų ir būtent ten galiausiai suvoktų, kad ji viską turi. Būtent tokio suvokimo moterims dažniausiai ir pristinga, ypač toms, kurios turi viską.
