„<...> tarpukario visuomenė buvo riaušių, sukilimų ir ginklų visuomenė. Kaip tik šiuo požiūriu ji buvo panaši į to pat laikotarpio Jungtines Amerikos Valstijas,“ – taip tą laikotarpį rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studijoje „Nusikaltimai „prie Smetonos“ apibūdina Eduardas Gailius.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais Ilglaukos kraštas (netoli Kalvarijos ir Lazdijų) garsėjo mušeikomis, taip vadinamaisiais „didvyriais“ arba „nakties apuokais“, kaip rašė ano meto dienraštis „Lietuvos žinios“. Jokios vestuvės ir vakaruškos beveik niekad neapsieidavo be muštynių. Tik ir būdavo girdėti: Joną papjovė, Antanui galvą perskėlė, Petrą peršovė, tam ir anam langus išdaužė. Jeigu vestuvėse apsilankydavo neprašytų svečių, o ypač jei kokios dvi kompanijos, šeimininkui būdavo saugiau su svečiais išsinešdinti iš trobos. Visi „didvyriai“ būdavo ginkluoti revolveriais, neturėdavo jokių leidimų ir, žinoma, mėgdavo pasišaudyti.
