Įkaitų gelbėjimo operacija, iki šiol laikoma kovos etalonu: šios už Lietuvą mažesnės šalies prisibijo milijonai priešų

Izraelio ginkluotųjų pajėgų pasiekimai ir atskiros kovinės operacijos apipintos legendomis. Ko gero, nei viena šiuolaikinė šalis su panašiu gyventojų skaičiumi nesukelia tiek pykčio, nepykantos priešų gretose ir tiek susižavėjimo savo draugų tarpe. Tris kartus už Lietuvą mažesnė šalis „už trumpo pavadžio“ laiko milijonus kaimynų ir karinėmis priemonėmis pažaboja bet kokius nedraugų bandymus kėsintis į savo laisvę. Operacija „Entebe“ – demonstracija, kad skriausti nepatartina nei šios šalies bendrai, nei jos piliečių individualiai.

1976-ųjų birželio 27-ąją kompanijos „Air France“ orlaivis „Airbus A300“, iš Tel Avivo skridęs į Paryžių, po tarpinio nusileidimo Atėnuose buvo užgrobtas teroristų. 248 keleivius bei 12 įgulos narių įkaitais paėmė ketveriukė – du „Palestinos Liaudies išlaisvinimo fronfo“ nariai arabai bei du radikalios pakraipos kairiosios organizacijos „Revoliucijos lastelės“ nariai vokiečiai – Wilfriedas Bonifatiusas Böse'as ir Brigitte Kuhlmann. Jeigu su palestiniečių motyvacija buvo „viskas aišku“, tai vokiečių organizacijos siekius ir tikslus geriausiai apibūdina psichologijos terminas „kognityvinis disonansas“.

Užgrobėjas Wilfriedas lėktuvo keleiviams pareiškė, jog jis tokiu būdu „protestuoja prieš Vakarų Vokietijos Vyriausybės pastangas atvesti į valdžią nacius..“. Kuomet vienas iš įkaitų jam parodė savo kalinio tatuiruotę, gautą nacių koncentracijos stovykloje, teroristas pareiškė: „Aš ne nacis! Aš – idealistas!“