Kraujas, seilės ir sperma – geriausias DNR šaltinis: unikali laboratorija padeda ištraukti į dienos šviesą net įmantriausius nusikaltėlius

Vilniuje vakare užpuolama moteris. Užpuolikas, grasindamas peiliu, bando atimti iš aukos rankinuką. Moteris pasipriešina, tad užpuolikas ją paduria peiliu, griebia rankinuką ir pabėga. Moteris lieka gyva. Nors ji neteko savo turto, šalia ant žolės mėtosi užpuoliko peilis. Būtent jis kriminalistams taps įrankiu, padėsiančiu surasti visuomenei pavojingą plėšiką. Kaip tai galima padaryti, jei auka nematė užpuoliko veido ir šis greitai paspruko iš įvykio vietos? Atsakymas – ant peilio rankenos: ten liko mūsų hipotetinio nusikaltėlio DNR. „Delfi plius“ apsilankė mūsų šaliai unikalioje vietoje – Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro Biologinių tyrimų skyriaus laboratorijoje. Čia susitinka mokslas ir kriminalistika – tyrėjai, naudodami net mažiausią biologinės medžiagos dalelytę, gali identifikuoti nusikaltėlius ir taip padėti prokurorams apsaugoti visuomenę.

Kviečiame kartu nusikelti į tikrąjį, o ne CSI ir kitų serialų suformuotą DNR tyrimų pasaulį. Čia dirbantys tyrėjai nejuokauja – tai puikiai gali iliustruoti faktas, kad man pačiai ir mane lydėjusiam fotografui teko palikti savo DNR mėginius. Dabar mūsų DNR ėminiai yra nugulę lankytojų registre. Taip užtikrinama, kad preciziškame procese nebus jokių klaidų.

O klaidų tikrai būti negali: būtent atlikti tyrimai pasitarnavo tokiose rezonansinėse bylose kaip Matuko istorija, Tulpinių gaujos byla ar net byloje, kuri pareikalavo tuometinių Vidaus reikalų ministro Raimondo Šukio ir generalinio policijos komisaro Vytauto Grigaravičiaus „galvų“.

DNR tyrimų paslaptys