Vienos didžiausių tarpukario Lietuvos aferų centre – lašiniai: kaip Ūkininkų sąjunga apgavo ir kariuomenę, ir pačius ūkininkus

1924 m. Lietuvos ūkininkų sąjunga sugalvojo, jog reikią savą kariuomenę aprūpinti lietuviškais ūkio produktais: javais, pašarais ir, žinoma, lašiniais. Taip buvo paskelbtas vajus palaikyti šalies pamatą – ūkininkus. Krašto apsaugos ministerija vėliau tvirtino, kad ta idėja buvusi jos. Bet vyrai ėmė ir prisipirko pigių amerikietiškų lašinių, tačiau užsienietiškus antspaudus nuo palčių gremžė ne kariškiai. Tie, kurie liepė skusti lašinius, aiškino, kad antspaudą „U.S.A.“ iššifravę kaip „Ūkininkų sąjunga Aleksote“. O nutiko taip...

1925 m. jie sutarė, kad Ūkininkų sąjunga kareivukams pristatys 100 tonų švarių, lietuviškų lašinių, ploniausioje vietoje ne storesnių nei 2,5 cm, už 780 000 litų. Kariuomenė už sūdytus ir rūkytus lašinius pasišovė mokėti po 5,70 Lt už kilogramą, nors tuo metu amerikoniški lašiniai Kauno turguose buvo pardavinėjami po 4,05 Lt arba po 3,5 Lt už kilogramą. Na, bet idėja yra idėja – reikia kelti krašto ūkį.

Ūkininkų sąjunga ėmė ieškoti lietuviškų lašinių ir paaiškėjo, jog sutarto kiekio negalės pristatyti, nes jų tiesiog tiek ir tokiomis kainomis esą „neįmanoma“ supirkti. Tuomet, 1925 m. sausį, abi pusės vėl sėdo prie derybų stalo, pakoregavo sutarties sąlygas, o lašinių kain pakėlė net iki 6,50 Lt už kilogramą. Ar gaila? Juk uždirbs lietuvis ūkininkas!

Bet metai sunkūs, ūkis „nusmukęs“ ir sodiečiai „neaugina“ kiaulių nors tu ką – nėr Lietuvoj 100 tonų lašinių. Ką daryt?! Sutartį su kariuomene reikia vykdyt. Ir vyrai sugalvojo tylomis...