Britų jūreivių elgesys, kuris užvirino vokiečių kraują keršto troškimu, arba Katastrofiška dirižablių istorija kare

„Šiais metais „lydekos“ ir „juodžiai“ Palangos kavinėse stipriai nepabrango.“ Sakinys, skambantis kaip nevykusio internetinio vertėjo sugeneruotas žodžių kratinys su rasistiniu prieskoniu, išties galėjo būti naudojamas mūsų dabarties leksikone, istorijai pasisukus kiek kita kryptimi. Lietuvių taip mėgstami „cepelinai“, savo forma primenantys grafo Ferdinando von Zeppelino sukurtus dirižablius, galėjo vadintis kitaip. Kodėl? Nes dėl šio tuometinio technikos stebuklo autorystės taip pat varžėsi prancūzas Josephas Spiessas (vokiečių kalboje jo pavardė reiškia „lydeką“) bei vengras Davidas Schwarzas (vokiškas vertimas – „juodas“).

Bet... Palangoje mes valgome „cepelinus“, tad pakalbėkime apie tai, kaip buvo kuriami, vystomi, kariavo, žlugo ir vėl prisikėlė šie padangių milžinai.

Prieš pradedant domėtis šiais dangaus „banginiais“ man kirbėjo klausimas – kuo dirižablis skiriasi nuo paparasto oro baliono? Kodėl šie lėti ir nepaslankūs, kaip tuo metu maniau, skraidantys aparatai sugebėdavo bombarduoti daugiamilijoninį Londoną – juk taiklus šūvis iš paprasčiausio šautuvo turėjo prakiurdyti lengvai užsiliepsnojančias dujų pripildytas ertmes, o tada... reikia tik bėgti į šoną ir iš saugaus atstumo stebėti, kaip ugnimi apsipylęs oro milžinas krenta žemyn.

Atsakymas pakankamai paprastas –