Olimpiečiai kare: paskutinė istorijoje kavalerijos ataka ir vyrų draugystė, nuo kurios naciai kraipė galvas

Pasak legendos, graikų karys Filipidas atbėgo iš Maratono mūšio lauko į Atėnus pranešti apie pergalę prieš persus ir, vos paskleidęs šią puikią žinią, mirė nuo išsekimo. Daugiau kaip po 2000 metų, 1896-aisiais, Atėnuose įvyko pirmosios šiuolaikinės Olimpinės žaidynės – nėra žinoma, ar „ta proga“ Atėnuose kas nors mirė, atvirkščiai – miestiečiai džiūgavo, o žaidynės tapo didžiausiu sporto renginiu žmonijos istorijoje. Tuomet dar „nekvepėjo“ pasauliniais karais, o olimpinis Antikos principas „varžytuvės – tik sporto, bet ne kovos lauke“ taip pat buvo žinomas.

Deja, rožinės svajos netapo gyvenimo realybe ir tuomet: ispanai kovėsi Karibų jūros baseine ir savo pilietiniame kare, vokiečiai ir britai Afrikoje, o patys graikai visai netrukus eilinį kartą susikibo su turkais Otomanų imperijos pavidale.

I-osios olimpiados metais įvyko ir „Trumpiausias karas žmonijos istorijoje“ – per 38 minutes britai įveikė nepaklusnų Zanzibaro sultoną, laivų artilerijos salvėmis susigrąžindami visos šalies kontrolę. Nežinia, ar tai sustiprino nuostatą apie „baltojo žmogaus naštą“, t. y. būtinybę nešti „mokslą ir šviesą“ mažiau civilizuotoms tautoms, kaip buvo teigiama po kelerių metų išleistoje Rudyardo Kiplingo poemoje, o galbūt tiesiog pademonstravo vakarietiškų karybos technologijų pranašumą prieš mažiau modernų „III-iąjį pasaulį“. Bet kokiu atveju, jau po keliolikos metų „modernus vakarietiškas pasaulis“ springo krauju I-ojo pasaulinio karo agonijoje kovodamas tarpusavyje, o taikūs olimpinių žaidynių principai buvo pamiršti. 

Visgi, karai ir olimpinės rungtys turi vieną bendrystę