Tarpukario Lietuva miestiečių akimis: išsityčiojo iš necivilizuotų kaimiečių kelių ir amerikonkų, suėdusių visus ūkininko paukščius

Tarpukariu labiausiai automobilių bijodavo ožkos, pagyvenusios moterys ir jaunos panelės. Mažiausiai – arkliai ir vyrai, o ramiausiai reaguodavusios karvės bei visokie kitokie raguočiai. „<...> pririštos ožkos isteriškai pradėdavo daužytis į visas šalis, senos, keliu einančios, moterys šokdavo per griovį ir neretai parvirsdavo, jaunos mergelės, automobilio dūdą išgirdusios, vikriai puldavo į šalį ir, tą „baidyklę“ praleidusios, keliskart nusispjaudavo ir linksmai šypsojosi; arkliai daužydavosi, draskė pakinktus, o neretai ir vartė ratuose sėdinčius šeimininkus; net flegmatikai raguočiai kai kur pakeldavo, dėl pasirodžiusio automobilio, paniką“, – „Lietuvos žiniose“ rašė tūlas J. K., 1928 m. išsiruošęs automobiliu po Lietuvą.

Sukorė, kaip pats gyrėsi, 2000 kilometrų ir iš 20-ies apskričių aplankė 17. Apsistojo 70-yje skirtingų vietų. Nebuvo tik Seinų, Ežerėnų (dabartinių Zarasų) ir Telšių apskrityse. Gyrėsi, jog važiavo moderniu automobiliu, įvardydamas jį „pabūklu“, tačiau nenurodė kokiu. Jei tai buvo BMW, tai išdegino 120 litrų benzino, mat šio automobilio reklamoje tais laikais buvo skelbiama, kad 100 kilometrų nuvažiuoti tereikia tik 6 litrų. Neįtikėtinai taupus automobilis! Sunku net patikėti, bet reklama visais laikais reklama. Greičiausiai, besimurkdydamas įvairiais Lietuvos keliais keleliais, visgi sudegino gerokai daugiau.