1919-ųjų chaosas, ištikęs lietuvių karius ant Alytaus tilto: kas kaltas dėl Antano Juozapavičiaus mirties?

Kone visi Alytaus tragedijos liudininkai atsiminimuose minėjo Antano Juozapavičiaus žūtį, nes tai – pagrindinė šio mūšio atminimo dalis. Ir visi – savaip.

Pradėti apžvalgą reikia nuo J. Gudaičio, mūsų palikto vieno naktyje (pirmąją istorijos dalį skaitykite ČIA). Beieškodamas savų jis, užtikęs vienoje troboje raudonarmiečius ryšininkus, nukapojo telefono laidus, o vėliau, pradėjus snigti, susidūrė su būriu nežinia kieno karių, nes visi buvo baltutėliai apsnigti. Laimei, išgirdęs kažką lietuviškai šaukiant, atpažino P. Genį, paskui, nupasakojęs karininkams, ką patyrė, parodė, kaip nepastebėtiems pasiekti miestą, ir būrys po poros valandų, jo vedamas, buvo Alytuje. Čia vadas pasiuntė jį į Pontono ka­reivines pranešti, kad išsikraustytų, įsakęs iššauti tris kartus, jei pamatys priešą, ką jis ir padarė, netoli kareivinių pastebėjęs per kal­nus ritantis bolševikus, o vėliau pasuko į Saratovo kareivines, kur likosi pulkas pasilsėti [8].

Anot A. Mikelėno, jie nespėjo įeiti į Pontonų kareivines, kai aplink ėmė švilpti kulkos ir A. Juozapavičius įsakė jam...