Ko nepadarysi dėl meilės: tarpukario lietuviai sugebėjo ir po keliskart vesti, ir apsimetę juodaodžiais paneles vilioti

Raseiniškis Juozas Gabrilavičius buvo jaunas ir gražus, inteligentiškas brunetas. Tėvui padedant, baigė aukštuosius buhalterio kursus ir 1928 m. rugpjūčio 10-ąją vedė kitą raseiniškę – Antaniną. Jungtuvės buvo pelningos – iš jų gavo 2000 litų, bet pinigų užteko neilgam. Po kelių savaičių jaunai žmonai pasisakė, jog Utenoje gavęs ūkvedžio vietą. Išvažiuodamas pažadėjo, kad susitvarkęs pasikvies ir ją. Ir išvažiavo, bet ne į Uteną. Pasileido per kaimus „rūšiuoti“ žemių, mat prisistatydavo kaimiečiams „žemės tyrėju-buhalteriu“.

Tiesa, po kurio laiko žmona iš Utenos visgi gavo laišką. Vyras skundėsi mažu atlyginimu, sunkiu gyvenimu, dar sunkesne tarnyba ir prašė savo moterį pas jį dar nevažiuoti, dar palaukti truputį. Antanina laukia, o Juozas po kaimus duodasi, kol vėjas jo nenubloškė į Kėdainius. Čia sutiko panelę Viktoriją. Jai prisistatė medicinos studentu.