Ko nepadarysi dėl meilės: tarpukario lietuviai sugebėjo ir po keliskart vesti, ir apsimetę juodaodžiais paneles vilioti
Pranas Šarpnickis
2022 m. gegužės 22 d. 17:21
„DSiena“, 1930 m., liepos 27 d., p. 6
Foto: Laikraščio archyvo nuotr.
aA
Raseiniškis Juozas Gabrilavičius buvo jaunas ir gražus, inteligentiškas brunetas. Tėvui padedant, baigė aukštuosius buhalterio kursus ir 1928 m. rugpjūčio 10-ąją vedė kitą raseiniškę – Antaniną. Jungtuvės buvo pelningos – iš jų gavo 2000 litų, bet pinigų užteko neilgam. Po kelių savaičių jaunai žmonai pasisakė, jog Utenoje gavęs ūkvedžio vietą. Išvažiuodamas pažadėjo, kad susitvarkęs pasikvies ir ją. Ir išvažiavo, bet ne į Uteną. Pasileido per kaimus „rūšiuoti“ žemių, mat prisistatydavo kaimiečiams „žemės tyrėju-buhalteriu“.
Tiesa, po kurio laiko žmona iš Utenos visgi gavo laišką. Vyras skundėsi mažu atlyginimu, sunkiu gyvenimu, dar sunkesne tarnyba ir prašė savo moterį pas jį dar nevažiuoti, dar palaukti truputį. Antanina laukia, o Juozas po kaimus duodasi, kol vėjas jo nenubloškė į Kėdainius. Čia sutiko panelę Viktoriją. Jai prisistatė medicinos studentu.

Visą straipsnį gali skaityti tik prenumeratoriai
Tapdami prenumeratoriais, jūs remiate nepriklausomus autorius ir žurnalistus. Stipri ir laisva žiniasklaida – demokratijos ramstis ir vertybė, kurią būtina puoselėti.
Kviečiame prisijungti prie Delfi prenumeratorių bendruomenės.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(7 žmonės įvertino)
5.0000