Visai neseniai atsitiktinai teko nugirsti dviejų besišnekučiuojančių moterų pokalbį. Viena iš jų skundėsi kitai, kad jeigu mokykloje būtų sulaukusi tinkamo paskatinimo iš literatūros mokytojos, galbūt dabar jau būtų žymi rašytoja. Kiek supratau, mokytoja į jos kūrybą reagavo pasyviai, tad, nesulaukusi bent kokio įvertinimo ir paskatinimo, moteris (tuo metu – mergaitė) ilgam laikui pamiršo savo pomėgį. Tik po labai ilgo laiko vėl pradėjo rašyti, tačiau tai daro labiau dėl saviraiškos, vadindama laisvalaikio užpildymu, nesiedama savo meninių gebėjimų nei su karjera, nei su kokiais kitais aukštesniais tikslais.
Išties, manau, esate girdėję ne vieną tokią istoriją, kai žmonės su nuoskauda prisimena vaikystę, kai nesulaukė taip reikiamo palaikymo iš tėvų ar mokytojų. Tai yra gana opi problema. Daugelį metų vaikų kūrybiškumu ir saviraiška domėjosi įvairių sričių mokslininkai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jie kėlė aktualų klausimą: kur dingsta ūgtelėję gabūs, klausinėjantys, originalūs, savo nuomonę turintys vaikai?
