Karas Ukrainoje. Kaip skaičiuoti ir vertinti priešo nuostolius

Karas generuoja nuostolius – tiek puolančiai pusei, tiek besiginantiems. Dažnai šios pusės apsikeičia vietomis, nors pagal karo pobūdį bei priežastis „agresoriaus“ ir „užpuolimo aukos“ vaidmenys išlieka nuo pat karo pradžios iki kovos veiksmų pabaigos. Sugriautos infrastruktūros nuostoliai dažnai aprašomi tiesiogiai, tarkime – „sugriauta mokykla“, „apgriautas 5 aukštų gyvenamasis namas“, „susprogdintas naftos produktų saugojimo rezervuaras“. Esant itin dideliems nuostoliams cituojami pareigūnai teigia: „sunaikinta 50 procentų miesto gyvenamojo sektoriaus“ ar panašiai. Kalbant apie karinę techniką bei žiūrint nufilmuotas sudegintas jos kolonas, nepatyrę sunaikintą sunkvežimių konvojų gali pavadinti „susprogdintais kariniais tankais“, pažeistą vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą – „sunaikinta zenitine artilerija“.

Sąrašą galima tęsti, tačiau painiava dėl nuostolių vertinimo, ypač kalbant apie žmogiškąsias netektis, prašosi papildomo paaiškinimo.

Dideliame kare (o tokiu, deja, galime vadinti ir karą Ukrainoje), kuriame kovojančių pajėgų skaičiai vertinami šimtais tūkstančių karių, atrasti tikrą ir tikslią nuostolių skaičiavimo metodiką – neįmanoma. Ukrainiečiai dar karo pradžioje pasakė tiesiai: apibendrinti mūsų nuostoliai bus pateikti karui pasibaigus. Rusijos Federacijos „puolimo“ ministerija (na, gerai, išlaikydami oficialų statusą vadinkime ją „gynybos“) savo nuostolių skaičius skelbia tokius, kad jais netiki netgi didžiausi tos šalies „ura-patriotai“.