1919 m. bolševikų bandymas šturmuoti Kėdainius: kaip žuvo Lietuvos karys savanoris Lukšys

„Vasario 7 d. prie Kėdainių pirmą kartą į mūšį stojo ir Lietuvos kariuomenė“, – taip skelbiama visažinės „Vikipedijos“ straipsnyje apie Lietuvos nepriklausomybės kovas. Dar neretai pergalė prie Kėdainių siejama su Povilo Lukšio žūtimi. Ir – viskas. Gal iš dalies šį lakoniškumą galima paaiškinti tuo, kad, stokojant archyvinių dokumentų ir turint gan prieštaringus kovų dalyvių atsiminimus, sunku atkurti dviejų dienų mūšių panoramą. Pavyzdžiui, net neaišku, kas vadovavo Kėdainių gynybai.

Tikrai – Panevėžio srities apsaugos būriui priklaususios kuopos vadas J. Mikoliūnas po daugelio metų prisiminė, kad būrio vadas J. Variakojis dieną prieš Raudonosios armijos puolimą išvyko į Kauną, palikęs J. MIkoliūną savo vietoje, bet vienas iš savanorių – Kazys Kubilius – teigė, jog J. Variakojis buvo Kėdainiuose ir, prasidėjus mūšiui, nuvyko pas vokiečius derinti veiksmų. Pats J. Variakojis savo atsiminimuose tik perpasakojo kovų eigą, neminėdamas, ką veikė [6], tad greičiausia teisus J. Mikoliūnas ir, panašu, jog tiek jis, tiek Panevėžio būrio mokomosios kuopos vadas K. Dragunevičius, tiek Kėdainių komendantas J. Šarauskas veikė savarankiškai, derindami veiksmus.

Bet apie viską iš eilės.