Bebaimiu žmogumi vadintą Vaidilą KGB kankino ilgiau nei pusmetį: skausmo jau nebejuto

2019 metais su Jonu Čeponiu susitikome jo namuose, Panevėžyje. Senolis pasitiko sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje. Tačiau ir jame, atvirauja J. Čeponio vaikai, vyras ilgai išsėdėti nebegali. Didžiąją dalį laiko leidžia gulėdamas lovoje, o šalia jo galima išvysti nuolat budintį ištikimą keturkojį draugą Rokį.

Pirmąkart šis tekstas buvo publikuotas portale delfi.lt 2019 vasario 16 d. Tai buvo paskutinis delfi.lt interviu su J. Čeponiu, kuris tų pačių metų gruodžio 25-ąją išėjo amžino poilsio.

Šis interviu yra išskirtinio projekto „Miško Broliai“ dalis. Čia pasakojami už Lietuvos laisvę kovojusių ir akis į akį su Sovietų Sąjungos represijomis bei smurtu susidūrusių, tuomet dar jaunų vyrų likimai. Tai – pokalbiai su gyvais istorijos liudininkais, kurie išdrįso pasipriešinti okupantams ir paliko ryškų pėdsaką šalies kelyje į nepriklausomybę bei demokratiją.

Dar visai neseniai, sako partizano sūnus Algis Čeponis, tėtis buvo guvus, tačiau smogęs trečiasis insultas padarė savo – tapo sunku judėti, kalbėti. Ir iš tiesų, dėstyti savo mintis J. Čeponiui – nelengva užduotis, vyras kantriai renka kiekvieną žodį, tačiau pasidalinti savo jausmais ir prisiminimais jam pavyksta ne visada.

Vyrui gyvenimas išbandymų nepagailėjo – būdamas vos 20-ies rizikavo savo gyvybe aprūpindamas partizanus svarbiausiais daiktais, vėliau pats išėjo į mišką, buvo sučiuptas ir turėjo atlaikyti sveiku protu nesuvokiamus sovietų kankinimus. Apie juos šiandien sunku kalbėti ne tik jam pačiam, bet ir jo atžaloms.