Tarpukario Kaunas išgyveno banko apiplėšimą: gerai suplanuotas nusikaltimas virto tragikomedija, dėl kurios juoku leipo net teisėjai

To Lietuvoje dar nebuvo nutikę... 1930 m. sausio sausio 31-ąją, penktadienį, pusę dešimtos ryto, žydų Savitarpio kredito draugija darbą pradėjo kaip visad: banko operacijų salėje, įsigilinę į įvairias knygas ir dokumentus krapštėsi 20 tarnautojų, šen bei ten stoviniavo 10 lankytojų, kai netikėtai salėje pasigirdo balsas: „Rankas aukštyn!“ Visų akys nukrypo į kaukėtą uniformuotą vyrą, stovintį prie banko durų su dviem į juos nukreiptais revolveriais. Ginklai buvo: vienas didelis juodas, o antras mažas ir blizgantis. Ne iškart žmonės susigaudė, kas čia vyksta, juk ne kasdien plėšiamas bankas, juolab jog Kaune dar niekad nieko panašaus nebuvo nutikę.

Šūviai blyksėdavo tik holivudiniuose filmuose, apie bankų plėšimus pasakodavo tik sugrįžę iš Amerikos. Tad daugelis nė neaptikėjo tuo, ką mato, netgi pagalvojo, jog į banką vyras užsuko po kokio nors kaukių baliaus ir pokštauja, nes kaukė, kurią dėvėjo, tikrai labiau priminė kokios nors operos herojaus – juoda su lengvo audinio pakudre. Tarsi į banką būtų užsukęs pats Operos Fantomas iš rašytojo Gatono Leroux novelės. Todėl banko direktorius Berenšteinas tiesiog paklausė: „Što nam dielatj?“.. („Ką mums daryti?“ – rus.)

Bet grįškime bent pusvalandžiu atgal.

Tą rytą 5-osios nuovados eilinis policininkas Dionizas Stasiukonis, toks „mizernos“ išvaizdos pareigūnas, miesto ligoninėje aplankęs švogerį, pėsčiomis pėdino Vilniaus gatve. 1926 m. buvo baigęs žemesniąją policijos mokyklą, bet tarnyboje buvo jau šešti metai.

„Lietuvos aido“ žurnalistas G. Valkauskas, nė nenutuokdamas, į kokį įvykių verpetą tuoj paklius, tą rytą užsuko į Kauno kriminalinės policijos II skyriaus viršininko p. Budrevičiaus kabinetą, tikėdamasis prisirankioti kokių nors naujienų.