Viduramžiais būdavo galima atvirai apiplėšti nugalėtą valstybę ir jos gyventojus, nusavinti meno kūrinius, atimti bažnyčios turtą, uždėti kontribuciją (suma, kurią nugalėta valstybė ar jos gyventojai turi sumokėti nugalėtojui). Šiais laikais karo trofėjai yra šiek tiek kitokie – nugalėtoja įgauna galimybę valdyti nugalėtosios naftos, dujų, metalų telkinius, perimamos technologijos (kiekviena valstybė turi savo stiprių pramonės šakų ir mokslo pasiekimų, kuriuos mielai „įsisavintų“ priešas), o kur dar tokie dalykai, kad iš rinkos pašalinamas konkurentas ir t. t.
Teisybės dėlei reikia sutikti, kad kai kurie dalykai nesikeičia tūkstančius metų (pvz., ta pati kontribucija). Ir čia prasideda išskaičiavimai, ar kariauti apsimoka. O kas bus, jei karą laimėsi, bet nuostoliai bus tokie dideli, kad jų niekaip neatsvers nei karo grobis, nei kiti pasiekti tikslai?
