Garsus tarpukario plėšikas Jockus: tyčiojosi iš policijos, mintinai teisme vardijo savo nusikaltimus, bet vis tiek sugebėjo sužavėti spaudą ir advokatą

Yra toks Laukinių Vakarų anekdotas apie nesugaunamąjį Džo. Kodėl jis buvo nesugaunamasis? Jo tiesiog niekas negaudė. Garsų tarpukario plėšiką Petrą Jockų gaudė, bet patys įvykiai labai jau priminė Amerikos Laukinius Vakarus, tik čia nebuvo prerijų, indėnų ir dvikovų miestelio centrinėse gatvėse, tačiau skraidė kulkos, dunksėjo žirgų kanopos, o kai kada istorija priminė Bondą ir Klaidą, važinėjančius „Ford T“ automobiliu ir plėšiančius bankus. Tik Jockus plėšė ne tarpukario bankus, o Žemaitijos ūkininkus.

Tai buvo charizmatiškas banditas – žavus moterims, žavus istorijoms, kurios galbūt vertos lietuviškojo vesterno. Po dažno apiplėšimo jis tiesiog tyčiojosi iš policijos, vis parašydamas laišką, jog kažką jau apiplėšė. Jis būdavo malonus aukoms ir kartais grąžindavo dalį pinigų, bet tuo pačiu galėjo žmogų nupilti be ceremonijų. Jis buvo skrupulingai tikslus teismo metu, pakoreguodamas liudininkų parodymus ne savo naudai. Jis akiplėšiškai drąsiai pasitiko nuosprendį – sušaudymą.