Krauju persisunkusi žemė: Lietuvoje – šimtai partizanų kovų vietų, tačiau apie jas beveik niekas nežino

Skirtingas partizanų likimas, skirtinga atmintis. Prieš 75 metus 1946 m. lapkričio 4 d. Aisėnų miške (Klaipėdos r.) žuvo partizanas Bronius Stanišauskas-Švinas. 1944 m. frontui iš Rytų artėjant į Lietuvą stojo į generolo P. Plechavičiaus armiją. Tų pačių metų rudenį vilkėdamas karišką uniformą ir ginkluotas grįžo iš P. Plechavičiaus armijos. Kurį laiką slapstėsi namuose, vėliau išėjo į mišką pas partizanus. Priklausė Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Rambyno–Pilies būriui. Tačiau partizano kelias baigėsi 1946 m. lapkritį, kai kautynėse su okupacinės armijos daliniais kartu dar vienu partizanu (spėjama, kad tai galėjo būti partizanas Šeškas) žuvo. Jų atminimui greta kelio Veiviržėnai–Pėžaičiai pastatytas atminimo ženklas.

Kadangi atminties vieta įrengta prie pat judraus kelio, tai ji dažnai lankoma, kiekvieną lapkritį dega atminimo žvakelės. Galbūt dėl gero privažiavimo ir matomumo šis paminklėlis šiemet įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Tačiau ne visi partizanai iki šiol prisimenami.