1918 m. Lietuvos kariuomenės formavimas: Voldemaras buvo kurčias ir aklas, tad priešas – jau viduje

Taigi, karininkai bruzda, ir taip, kad praeina savaitė nuo Kiprijano Kondratovičiaus paskyrimo, ir Augustinui Voldemarui dusyk tenka aiškintis Taryboje. Pirmą kartą – lapkričio 28 d., pradedant nuo padėties, kurioje atsidūrė Lietuva, pristatymo. O ji išties grėsminga: pavojus iš visų pusių – iš Rytų artėja bolševikai, vokiečiai organizuoja savanorių pajėgas ir pagal sutartį turėtų ginti Vilnių, bet jais pasitikėti negalima. Grėsmė jaučiama ir iš pačios Vokietijos, kur irgi auga suirutė, taip pat ir iš Lenkijos. Patiems apsiginti nerealu, prašyta amerikiečių kariuomenės, tartasi su švedais, bet tie nenori kištis, nebent tokią misiją jiems suteiktų Anglija, tada visi sutiktų.

Tiesa, yra ir šviesesnių akimirkų: vokiečiai pažadėjo paramą ir pinigų, jau padėtas pamatas pirmam Lietuvos pulkui. Tačiau jei kas apsidžiaugė išgirdęs, tai galima pasakyti, kad A. Voldemaras tuoj į medaus statinę įmaišo ne šaukštą, o gerą kibirą deguto: tai negreitas darbas; gali būti pavojaus ir iš savos kariuomenės pusės. Kariuomenė turi būti ištikima. Ji turės prisiekti laikinajai konstitucijai. Bus priimami tik žinomi žmonės. Reikia organizuoti kariuomenę vietose, kur galima gauti žinių apie kiekvieną kareivį. Pirmas mankštinimas bus pradėtas vietose. Tik tie, kurie bus rasti tinkami, galės būti gabenami į centrus...

Įmaišo, bet tuoj stato naują medaus statinę: tikimasi netrukus sudaryti vieną korpusą. Daugiau nė negalima. Dalykas – ne skaičius, bet disciplina. Su gera kariuo­mene galima apsieiti mažesniu skaičiumi.

Žodžiu, kaip įprasta politikoje: dangus lyg ir griūva, bet viskas bus gerai. Tačiau ne visi Tarybos nariai leidžiasi užliūliuojami, nors ir sutinka, jog Lietuva per silpna gintis. Sakysim, A. Stulginskis priekaištauja dėl Apsaugos ministerijos neveiklumo, rusų protegavimo, lietuvių atstūmimo, kai lenkai smelkiasi link Gardino, o Vilniuje knibžda legionininkai, kurie vieną gražią dieną nuginkluos vokiečius, abejojančius, ar verta ginti miestą; praleista proga sudaryti miliciją, nesikreipta į gyventojus.