Nacių naikinimui sukurta „Supertvirtovė“ kirto japonams – pamažu tai virto „mirtina rutina“

Jeigu nepaskaudo akys skaitant pirmąją dalį ir linksniuojant žodžius „Tvirtovė“ bei „Išlaisvintojas“, šioje dalyje apsišarvuokite kantrybe – bus dar viena „tvirtovė“, tik jau su priešdėliu „super“. 1940-aisiais kompanija „Boeing“ tvirtai nusprendė neatiduoti riebaus užsakymo kąsnio savo konkurentams – iš kovos išstūmusi „Lockheed“ bei „Consolidated Douglas“ kompanijas, pažadėjo kariškiams patiekti „superbombonešį“. Ir savo pažadą įvykdė – 4 kompanijos fabrikuose užvirė darbas.

„Supertvirtovės“ (Superfortress, angl.) vardu pagerbę pirmtaką B-17, „Boeing“ inžinieriai pasiūlė ne tiesiog didesnį lėktuvą“, tačiau iš esmės modernesnį ir gerokai technologiškai labiau pažengusį produktą. Pirmą kartą orlaivis, galintis pakilti į beveik 10 kilometrų aukštį, buvo hermetizuotas, ir kabina bei įgulos darbo vietos aprūpintos reguliuojamo slėgio aplinka. Pirmą kartą dešimties kulkosvaidžių valdymui buvo instaliuoti 5 analoginiai kompiuteriai, kuriais nuotoliniu būdu šauliai galėjo perimti sužeisto ar nukauto kolegos kulkosvaidžių lizdų valdymą, o šaudymo taiklumas buvo koreguojamas įvertinant aukštį, orlaivio greitį, temperatūrą ir net santykinį oro drėgnumą. Tačiau svarbiausia – bombos. Jų į lėktuvo vidurius buvo galima sukišti bemaž 10 tonų, arba dvigubai tiek, perdirbus orlaivį dviejų „seisminių“ bombų gabenimui.