Tačiau 1964 metais Japonija gavo seniai išsvajotas olimpines žaidynes Tokijuje. Būsiu sąžiningas – man tada buvo treji. Telefoną turėjome, bet televizijos dar ne. Telefonas – maloniai priminsiu – anais laikais dar buvo be ekrano. Tik pirštu sukamas diskas numeriui rinkti bei ragelis kalbėti / klausytis. Šiuolaikinis jaunuolis, pamatęs tokį telefoną, verktų įkniubęs į pagalvę dvi savaites.
Tai kaip mes gaudavome informaciją? Skaitydavome knygas. Sovietų Lietuvos laikais apie kiekvienas olimpines žaidynes išleisdavo po kiek laiko knygelės su fotografijomis, rezultatais ir visokiomis įdomybėmis. Labai atsiprašau, bet knygelių autorių neprisimenu. Bet tas knygeles aistringai skaitydavau.Tad būdamas jaunas, silpnas ir kvailas nors taip patirdavau savąjį citius altius fortius.
Tai sąžiningai prisiminsiu, kas man įstrigo iš tų nelaimingųjų Tokijo olimpinių. Etiopijos bėgikas Abebe Bikila, broliai Irina ir Tamara Press iš Sovietų Sąjungos rinktinės, kurie laimėjo tris moterų lengvosios atletikos aukso medalius, indėnas, kuris laimėjo auksą Amerikai, bei Kauno girtuoklis, kuris vos netapo olimpiniu čempionu.
