Jei atsitiktų blogiausia: ar turime kuo gintis nuo Lukašenkos?

Publikacijos pavadinimas gali sukelti audringas prieštaraujančias reakcijas: nuo „o kam nuo jo gintis, ar jis mus puola?“ iki „žiūrėkime savo reikalų, su kaimynais reikia sugyventi draugiškai“. Visgi, kiekvienas sutiks, kad tikimybė (nuo mažos iki beveik neišvengiamos – čia jau kiekvieno pasirinkimas, kuria iš jų tikėti) sulaukti rimtos, galbūt karinio pobūdžio provokacijos iš Baltarusijos režimo – egzistuoja. Kol civiliai linkę „tikėti“, specialiosios tarnybos dirba ir analizuoja įvairias galimybes. Tik...kaip mes pasiruošę toms galimybėms – klausimas vis dar atviras.

Po 2014 metų Rusijos agresijos Kryme ir Donbase paaiškėjo, kad savo ginkluotąsias pajėgas laikėme savotišku nacių koncentracijos stovyklos bado „dietos“ režimu. Jeigu paprasčiau – kariuomenę turėjome, ją maitinome, bet taip, kad ji formaliai galėtų atlikti savo funkcijas, tačiau pamažu...mirtų iš bado. Galbūt skambės perdėm niūriai ir dramatiškai, tačiau kovinis batalionas su trečdaliu karių buvo laikomas tikrai ne blogiausiai sukomplektuotu – kai kuriuose daliniuose situacija buvo dar blogesnė. Dalį laiko kariai praleisdavo tiesiog adydami savo suplyšusias uniformas, naujų nupirkti nebuvo už ką.