Košmaras prie Somos: viskas, ką jums reikia padaryti, įmušti kamuolius vokiečiams į apkasus

Visai neseniai vienas jaunuolis man aiškino, kad dabarties jaunimo intelekto koeficientas gerokai didesnis už praėjusių kartų. Ir išties, neretai manome, kad istorija, jeigu ir yra „gyvenimo mokytoja“ (senas lotyniškas posakis, pavartotas dar Cicerono – historia est magistra vitae), tai praėjusių įvykių atgarsiai daugų daugiausia verti specialių studijų universitete ar meninio filmo režisieriaus dėmesio. Kuomet viskas baigiasi, nugrimzta užmarštin – užtenka nedaryti kvailų klaidų ir tada jau „viskas bus kitaip“. Kalbant apie ginkluotus konfliktus – kitaip nebūna – nuolat vyksta didesnio ar mažesnio masto karai.

Pirmasis pasaulinis karas, dar vadinamas Didžiuoju karu, kaip reikiant įkrėtė sėdimojon didžiųjų valstybių savigarbai, tačiau ant grėblio vėl buvo užlipta vos po kelių dešimtečių. Ar pasimokysime iš praeities pamokų? Neliko Didžiojo karo veteranų, neliko sužeistųjų ir skausmo, tačiau gamta siunčia mums signalus iš praeities, o senos istorijos primena apie tų dienų žygius. Šiandien – apie juos.

Jeigu sugalvotumėte ūkininkauti Prancūzijoje, būkite atsargūs. Jau matau skaitytojų šypsenas. Gerai, jeigu sugalvosite „turistauti“ ten pat – saugokitės. Dabar jau matau pakeltus skaitytojų antakius.