Ko gero, ne vienas spėliojo, gal kas blogo nutiko. Laimei, būgštavimai nepasitvirtino. Tiesiog tarp Genujos ir Niujorko kursavęs italų garlaivis „Taomina“ gerokai pavėlavo, o kai kunigas pagaliau pasiekė Elizabetą, smarkiai lijo, tad lietuviai pasitenkino kukliomis sutiktuvėmis stotyje. Dauguma laukė bažnyčioje, kur kunigas su palyda ir patraukė iš stoties, pradžioje parapijiečiams, o paskui ir JAV lietuvių spaudai papasakojo apie savo pusmetinę odisėją Europoje.
***
Jau keliolika metų Elizabete klebonavęs kunigas B. Žindžius 1914 m. pasijuto blogai ir gydytojai patarė jam gydytis Europoje. Šis nepriešgyniavo ir 1914 m. birželio 20 d. iškeliavo, tikėdamasis grįžti po trijų ar keturių mėnesių. Tačiau liepos 28 d. plykstelėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukė visas kortas.
Tiesa, kai kunigas pasiekė Senąjį žemyną, šis tuo metu išgyveno nerūpestingą atostogų sezoną, nors birželio 28 d. Sarajeve ir buvo nušautas Austrijos–Vengrijos imperijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas su žmona, ir tarp didžiųjų Europos valstybių kilo vadinamoji Liepos krizė. Tačiau, kaip paprastai, politika sau, o žmonėms atrodo, kad gyvenimas sau. Na, nužudė princą, bet juk ne pirmas toks atvejis, pavyzdžiui, 1908 m. buvo nužudytas Portugalijos karalius ir jo įpėdinis. Valdovai pažvangins vienas prieš kitą ginklais ir nusiramins, bet gyvename moderniame XX a. amžiuje, kur ne vieta tokiai atgyvenai kaip karas, tuo labiau, koks protingas žmogus į jį velsis, kai atsirado tokie siaubingi žudymai prietaisais kaip kulkosvaidžiai ir dujos.
Pasidavė atostogų nuotaikai ir kun. B. Žindžius, pradžioj po Europą keliavęs kaip eilinis turistas. Pabuvojo Antverpene, paskui Briuselyje, kur lankė bažnyčias ir apžiūrėjo garsių dailininkų paveikslus. Paskui patraukė į Lietuvą, tikėdamasis jos pušynuose atgauti sveikatą, tačiau kažkodėl į Rusijos imperiją jo neįleido. Teko kun. B. Žindžiui tenkintis Karaliaučiaus apylinkių pušynais, irgi turėjusiais neblogą gydomąją galią – per keletą savaičių kunigas atgavo 10 kilogramų.
Ir tai buvo bene vienintelė šviesesnė jo išvykos akimirka, nes laiką teko leisti daugiausia tarp vokiečių. Tiesa, vienas jų, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Becenbergeris, suvedė kunigą su tuo metu pas jį nuo 1914 m. balandžio besistažavusį kalbininką Kazimierą Būgą, bet šis nelabai turėjo laiko bendravimui. Be to, pačiu laiku su žmona išvažiavo namo likus porai dienų iki karo pradžios. Vėliau prisiminimuose K. Būga rašė, kad tai padarė nujausdamas artėjantį karą.
Ir jį nebuvo sunku pajusti, gyvenant vienoje didžiausių to meto Vokietijos imperijos tvirtovių. Kun. B. Žindžiaus atvykimas į Karaliaučių sutapo su 1914 m. liepos 23 d. Austrijos–Vengrijos žeminančiu ultimatumu Serbijai, kurio atmetimas būtų reiškęs neišvengiamą karą. Laukiant serbų atsakymo Karaliaučius buvo lyg įelektrintas. Aikštėse iki vėlyvos nakties bangavo minios, ypač aktyvūs buvo studentai. Šūksniai prieš Serbiją ir Rusiją iš tolo, anot B. Žindžiaus, atrodė lyg liūtų tolimas riaumojimas. Policija lyg ir mėgino tramdyti mitinguojančius, bet nepersistengdama. O kai nuaidėjo žinia apie karo paskelbimą, visas miestas aidėjo nuo patriotinių šūksnių. Kun. B. Žindžiaus žodžiais, visur tik ir girdėjosi „hoch'ai“ ant kaizerio garbės ir giedojimai vokiečių himno „Deutschland uber alles“ – Vokietija virš visų. Vokiečiai gyrėsi per kelias dienas sutrinsią į dulkes Rusiją, o rusus suvarysią į Maskvą.
Tačiau užteko belgų armijai pristabdyti į jų neutralią šalį rugpjūčio 4 d. įsiveržusių vokiečių armiją, ir pustrečio šimto tūkstančio Karaliaučiaus gyventojų nutilo lyg gedėdami. Vis tik, kai palaikydami Belgiją britai paskelbė karą Vokietijai, miestas vėl sprogo, visur aidėjo keiksmai Britanijai. B. Žindžiaus liudijimu, tuomet visoje Vokietijoje labiausiai nekęsta britų. Tuo tarpu į rusus žiūrėta su panieka ir laukta, kad su jais bus lengvai susidorota, kaip ir su prancūzais.
Tos vokiečių puikybės, garbinimo visko, kas vokiška, ir panieką bei neapykantą svetimtaučiams kun. B. Žindžius ne tik per akis prisižiūrėjo, bet ir savu kailiu patyrė. JAV konsulas Karaliaučiuje perspėjo savo tautiečius, kad būtų labai atsargūs, ypač bendraudami su vokiečiais, nes lengvai gali ir teisme atsidurti, apkaltinti šnipinėjimu ir nuteisti mirti. Ir kaip tai lengvai gali nutikti, B. Žindžius su keliais pas konsulą sutiktais iš Rytų Europos kilusiais JAV piliečiais įsitikino pietaudami restorane. Už stalo jie kalbėjosi lenkiškai, ir vokiečiai prie kitų staliukų užriko, kad jie šnekėtų vokiškai. Maža to, keli kariškiai prišokę pareikalavo, kad svetimšaliai parodytų dokumentus. Kai kun. B. Žindžius pamėgino paaiškinti, jog ne visi už jų stalo moka lenkiškai, vėl išgirdo, kad arba kalbėtų vokiškai, arba tylėtų. Kunigas dar bandė šauktis restorano valdytojo pagalbos, bet tas, išklausęs, tik pečiais gūžtelėjo.
Matė kun. B. Žindžius ir vokiečių aklą tikėjimą viskuo, ką apie Vokietijos pergales ir karą rašė spauda, girdi, kad ir karo pradžioje miręs popiežius Pijus X, ir jį pakeitęs Benediktas XIV telegramose Kelno kardinolui laimino vokiečių kareivius ir linkėjo jiems kuo greičiausios pergalės. Vokiečių inteligentai, su kuriais kunigui teko bendrauti, aiškino, jog vokiečių artilerija privalėjo sugriauti Reimso katedros bokštus, nes bedieviai prancūzai naudojo juos karo tikslais, o popiežius net pasiuntęs Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II padėkos telegramą, kad taip sumaniai į niekus pavertė Prancūzijos vaisko išnaudojamą bažnyčią. Turėjo Karaliaučiaus patriotai savo nuomonę apie artilerijos sugriautą Leveną, kuris Antantės šalyse tapo „teutonų barbariškumo“ simboliu. Girdi, pasislėpę namuose belgai pradėjo barbariškai apšaudyti vokiečius, tai šiems nebeliko nieko kito, tik atsakant sudeginti miestą, įskaitant ir universitetą bei didžiulę biblioteką. Ir, apskritai, Vokietija teisingai padarė užpuolusi Belgiją, jokia ji nebuvo neutrali, turėjo prisikvietusi britų ir prancūzų karininkų bei inžinierių modernizuoti jų fortus ir dar buvo sudariusi sutartį su Prancūzija ir D. Britanija, kad šios stos už Belgiją.
Kunigo žodžiais, jis matė tik vieną karo atneštą gerą pokytį – vokiečiai atsiminė Dievą. Jo teigimu, Karaliaučiaus Šv. Jono bažnyčioje šventadieniais maždaug 5 000 žmonių eidavo prie Dievo stalo, mišias laikydavo maždaug 15 kunigų, įskaitant ir jį. Dalis kunigų ateidavo į bažnyčią vilkėdami kariškais rūbais, iš savo akrinės tarnybos vietų, persirengdavo ir eidavo laikyti mišių.
Karui vis tęsiantis, į akis ėmė kristi ir vokiečiams nelabai malonūs pokyčiai. Restoranai veikė tik iki 10 val. vakaro, teatrai ir kino teatrai stovėjo uždaryti, parkuose ir aikštėse nebegrojo kariniai orkestrai, lyg miestas būtų pasinėręs į gedulą. Žmonės, jei būriuodavosi, tai prie iškabintų oficialių pranešimų apie karo eigą ar šaukimų į armiją. Anot B. Žindžiaus, jis matė įsakymus, šaukusius į tarnybą aštuoniolikmečius, ir po miestą vaikštinėjusius uniformuotus bei ginkluotus jauniklius, net nepanašius, jog turi šešiolika metų. Jau kai B. Žindžius grįždamas į JAV važiavo Berlynan, girdėjo tai, kas taip neseniai buvo neįsivaizduojama: kelios damos kritikavo kaizerio valdžią dėl tokių jaunuolių mobilizacijos. Atseit, kai tuos vaikus metė atakon, tai jie, atsidūrę po šrapnelių ugnimi, nebežinodami, ką daryti, šaukėsi mamų. Be to, karo pradžioje Rusijos kariuomenei įsiveržus į Rytų Prūsiją, pragyvenimas Karaliaučiuje buvo dvigubai pabrangęs.
Tačiau buvo metas, kai vokiečiams tai, ko gero, mažiausiai rūpėjo. Mat, B. Žindžiaus teigimu, rusų kariuomenę nuo Karaliaučiaus skyrė maždaug 30 mylių. Mieste tris dienas girdėjosi artilerijos kanonada ir, laukdami šturmo, jo gynėjai išardė geležinkelį ir išsprogdino tiltus. Nenuostabu, kad valdžia, palaikydama žmonių nuotaikas, skleidė įvairius gandus. Sakysim, kad rusų armija – tikra avinų kaimenė, neturi nei vieno gero generolo, vienai į Rytų Prūsiją įsiveržusiai armijai vadovavęs generolas Pavelas Rennenkampfas – menkas piemuo, nieko neišmano karyboje. Tuo tarpu vokiečių karininkai – puikiai išsilavinę, moka išnaudoti naujausius mokslo išradimus, kai spustelėjo rusus, tai 70 000 jų suvarė į Mozūrijos ežerus ir paskandino. Kai beklausydamas tokių vokiečių inteligentų kalbų kun. B. Žindžius mėgindavo ginčytis, kad vargu ar tiek įmanoma ežeruose paskandinti, nieko nepešdavo ir mesdavo, atsiminęs JAV konsulo perspėjimą.
Kai po įnirtingų mūšių vokiečių armija išgrūdo rusus iš Rytų Prūsijos ir įsiveržė į Lietuvą, kun. B. Žindžius pasinaudojo galimybe nusigauti iki Tilžės. Tiesa, keliauti teko garlaiviu Priegliaus upe, kur abiejuose krantuose regėjo perpus artilerijos šūvių nukirstus medžius, sugriautus namus, nusiaubtus laukus, pilnus sprogimų paliktų didelių duobių. Prie Tepliavos matė keletą mylių besitęsusius karių kapus. Juose buvo palaidoti ir vokiečiai, ir rusai. Tiesa, pastarųjų daug lavonų dar tebesimėtė palei upę. Garlaiviu plaukę vokiečiai, išvydę nekenčiamus caro kareivių kūnus, džiūgaudami badė pirštais į juos, girdi, žiūrėkit, rusiškų kiaulių dvėsenos, ir kunigui teliko dūsauti, kad išties baisi ta karė, taip iščiulpusi iš tų žmonių visą žmogiškumą, kad net iš nepalaidotų kelias savaites laukuose beklaksančių kareivių lavonų taip tyčiojamasi. Regėjo kun. B. Žindžius ir sugriautas protestantų bei katalikų bažnyčias. Jo liudijimu, Įsrutis buvo kone visai sugriautas.
Tuo tarpu Tilžė atrodė mažai nukentėjusi. Tik užmiestyje nemažai namų ir fabrikų buvo virtę griuvėsiais nuo artilerijos ugnies. Su vietos katalikų kunigu vaikščiodamas miesto apylinkėse kun. B. Žindžius matė buvusių mūšių laukuose besimėtant daugybę rusų kareivių uniformų ir kepurių, kurias kaip suvenyrus atminčiai rinkosi miestiečiai. Kunigas irgi pasiėmė kai ką atminčiai, bet ne kepurę, o kelis vokus su rusų karininkų raportais. Jis Tilžėje mėgino ieškoti vietos lietuvių veikėjų, bet nei vieno nerado, tik klausinėdamas policijoje patyrė, jog, pavyzdžiui, laikraščio „Birutė“ leidėjas Jonas Vanagaitis buvo paimtas į armiją.
Padedant minėto Tilžės katalikų kunigo B. Žindžius bandė iš vietos karo komendanto gauti leidimą garlaiviu nusigauti Nemunu iki Smalininkų, o iš ten manė vykti į savo tėviškę Veliuoną, bet nieko nepešė. Teko jam vėl garlaiviu grįžti į Karaliaučių, o iš ten patraukė į Berlyną, pasinaudojęs tuo, kad civiliams keleiviams buvo leista važinėti traukiniais.
Berlyne kun. B. Žindžius praleido savaitę, ieškodamas telegrafu į JAV išplaukiančių laivų, kol gavo bilietą į iš Genujos turėjusį išplaukti laivą „Taormina“. Anot jo, imperijos sostinėje karas nebuvo taip jaučiamas, kaip pasienio Karaliaučiuje. Teatrai ir kino teatrai veikė, restoranai dirbo iki vidurnakčio. Tačiau ir čia, ir visoje Vokietijoje, kur važiavo kun. B. Žindžius, matėsi karo ženklai. Berlyne daug kur susidurdavo su sužeistais kareiviais, net parkuose regėjo Raudonojo kryžiaus palapines, o Berlyno priemiesčiuose daug fabrikų buvo paversti ligoninėmis. Važiuojant geležinkeliu prie kiekvienos stoties stovėjo daugybė keleivinių ir prekinių vagonų, pažymėti raudonais kryžiais ir paversti ligoninėmis. Stotyse buvo pilna moterų Raudonojo kryžiaus rūbais, kurios dalino kavą ir užkandžius traukiniais keliavusiems pasveikusiems kareiviams.
Jau kai važiavo į Italiją, tai pakeliui Vokietijoje kunigas matė daugybę uždarytų fabrikų, kiekvieną tiltą saugojusius kareivius, kad jų nesusprogdintų priešo šnipai. Ir Berlyne, ir traukinyje kunigas girdėjo vokiečių dejones dėl sunkių laikų ir nedarbo. Bet, anot jo, tik paklausdavo, ar ilgai kęs sunkumus, ar nepaprašys priešų taikos, iškart sulaukdavo atkirčio, jog nieko tokio, jie turi prikaupę maisto septyneriems metams. Aišku, nepamiršdavo ir savo karinio pranašumo, juolab, pavyzdžiui, Berlyne to įrodymas kabojo tiesiog virš galvų. O konkrečiai – vokiečių dievinami milžiniški cepelinai. Anot kunigo, kaip tik išgirsta bildesį Zeppelinų motorų, vokiečiai tuojaus galvas užvertę gėrisi tais savo apgynėjais ir muša jiems „bravo“.
Ko gero, ne vienam lietuviui JAV, klausiusiam kunigo ar skaičiusio jo pasakojimą, tai buvo vienas pirmųjų įtikinamų liudininko patvirtinimų, kad laikraščiai nemelavo apie vis labiau Europoje įsiplieskiantį karą ir kad greito karo neverta laukti. Kaip ir tikėtis, jog jo išvengs artimieji Lietuvoje. Ir taip tolima Europa žvelgiant iš JAV atrodė jau visai nebepasiekiama ir užlieta krauju, anot kun. K. Žindžiaus, bereikalingose imtynėse.
Beje, grįžęs Į JAV kunigas bėdavojo, kad ištrūkti ir iš Vokietijos, ir iš neutralios Šveicarijos, ir įvažiuoti Italijon nebuvo lengva. Reikėjo kaskart gauti tų šalių konsulų parašus pasuose, o šiuose turėjo būti nuotrauka, kas tuo metu dar buvo retenybė. Tačiau jis, matyt, dar nenutuokė, kokia didelė laimė buvo turėti JAV pasą, nes be jo Vokietijoje karo užkluptų JAV lietuvių likimas buvo kur kas liūdnesnis.
Bet tai jau kita istorija.
Straipsnis paruoštas remiantis spaudai parengta knyga „Krajus dega: Europos lietuvių atsiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą JAV lietuvių spaudoje“.
