G. Žukovas (1896–1974) savo karjerą pradėjo dar carinės Rusijos armijoje. Dezertyravęs ir perėjęs į „raudonųjų“ pusę, sparčiai kilo karjeros laiptais. Nes bolševikams nebuvo reikalingi išsilavinę vadai. Svarbu buvo mokėti šauniai mojuoti kardu. Antrojo pasaulinio išvakarėse G. Žukovas paskirtas Sovietų ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas, karo metu vadovavo daugeliui frontų, taip pat buvo 1-ojo Baltarusijos fronto, kuris užėmė Berlyną, vadas.

Savo memuaruose, kurie buvo išleisti 1969 m., G. Žukovas gyrėsi, kad visos didžiausios „raudonųjų“ operacijos ir jose pasiektos pergalės – jo asmeninis nuopelnas. Mūšis dėl Maskvos, Leningrado blokados pralaužimas, Stalingrado kautynės ir mūšis ties Kursku – neapsiėjo be lemiamo jo vaidmens. Tačiau jo pagyros neturi nieko bendro su tikrove.