Kaminkrėtystė – ne įgyta profesija, o pašaukimas
Kiek teko skaityti mūsų periodikoje apie kaminkrėčius, visi jie jais tapo, vienaip ar kitaip „kritus“ gyvenimo aplinkybėms. Tai vienas tapo bedarbiu ir, kaimynų paprašytas išvalyti židinį ar krosnį, susižavėjo šiuo amatu ir tebesižavi toliau. Kito senelis buvo garsus krosnius, lipdęs pokario metais tokias krosnis, kurios šilumą laikė net tris paras (anais laikais tai buvo neregėtas šilumos perdavimo efektyvumas); taip, įkvėptas senelio amato, ir pats pasirinko gretutinį amatą – valyti kosnis, židinius bei kaminus.
Žodžiu, minėto amato žmonės imasi / griebiasi, prispausti pačių įvairiausių gyvenimo aplinkybių. Mat ši kaminkrėtystė kaip profesija ir toliau neegzistuoja: šių specialistų nerengia joks profesinio rengimo centras. Kodėl?
