Žmonėms visais laikais juk patiko ir patinka visa, kas paslaptinga, neįprasta, mistiška... Tai natūralu – juk pasakų poreikis sulig vaikyste nesibaigia, tik užaugus dažniausiai gėda tai pripažinti, taigi – pasakos keičiamos „suaugusiškomis“ idėjomis, mitais, kultais ir t. t. Tai nėra taip jau nekalta ir naivu, kaip kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Aišku, didžioji dauguma „Rytų“ žavesio neperžengia salonų (virtuvių) ribų, bet kartais nutinka taip, kad visokios blavatskajosagnijogos ar „gyvosios etikos“ uždega širdis bebaimiams, bet kokia kaina siekiantiems savo tikslo ir tvirtiems kaip uola sadistams.

Bene ryškiausias pavyzdys tokio praktiko, labiausiai realybėje sugebėjusio įgyvendinti „eurazijiškumo“ idėją, buvo baronas Ungernas (pilnas vardas – Robertas Nikolausas Maximilianas Freiherris von Ungernas-Sternbergas), dar vadintas „Dykumų valdovu“, taip pat „Kruvinuoju baronu“, Mongolijoje iki šiol garbinamas vos ne kaip šventasis. Riterių, piratų ir magų palikuonis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)