Tėvo parduotas vaikas pasirinko gyvenimą tarp vilkų ir gyvačių: grįžimas į visuomenę buvo baisiausia gyvenimo akimirka

Kai Marcosas Rodriguezas Pantoja pirmą kartą priešais save išvydo dubenį sriubos, nežinojo, ką su juo daryti. Vaikinas atidžiai įsmeigė akis ir merkė ranką į karštą, garuojančią lėkštę. Suprantama, sriubos jis neparagavo. Nusiplikinęs pirštus ėmė šokinėti iš skausmo aplink stalą, o nukritęs dubuo ant grindų pabiro į šipulius. Tai buvo 1965-ieji. M. Pantojai buvo devyniolika, tačiau jau nuo pat mažens jis nežinojo, ką reiškia kartu su žmonėmis valgyti prie vieno stalo. Kone dvylika metų jis gyveno kalnuose, o berniuko draugai buvo vilkai, gyvatės, kalnų ožkos ir kiti laukiniai gyvūnai.

XIX a. pabaigoje vienintelis neištirtas žemynas buvo tik Antarktida. Kelionės po tolimiausius kraštus ir tankiausius miškus ne tik praturtino mokslininkų žinias, tačiau įkvėpė ir rašytojus. Klasika tapusios knygos, tokios kaip Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knyga“ ir Edgaro Rice‘o Burroughso „Tarzanas iš beždžionių“ pasakoja apie žmonių vaikus, kuriuos išaugino laukiniai džiunglių gyvūnai. Tačiau ar gali laukiniai miško žvėrys žmonių vaiką išties užauginti kaip savą? Į tai iš dalies atsako M. Rodriguezo Pantojos istorija.