Bermontininkams 1919 m. vasarą užplūdus šiaurės Lietuvą, į kovas su bolševikais įsitraukusi Lietuvos armija kuri laiką stengėsi išlaikyti neutralitetą ir išsaugoti čia savo komendantūras. Tačiau plėšikaujantiems bermontininkams jos buvo kaip rakštis ir jie visaip stengėsi jų atsikratyti, kaip kad pasisekė Šiauliuose.
Viena tokia komendantūra buvo Radviliškyje. 1919 m. rudenį į miesto apylinkes nuo Daugpilio perkėlus 2-jį pėstininkų pulką, jam buvo pavesta pasirūpinti komendantūros išlaikymu. Šis uždavinys pulkui tapo nemenku iššūkiu ir vienu iš aršių jo 1919 m. kovų epizodų. Deja, tokių buvo daugybė ir šis kol kas nepatraukė istorikų dėmesio, o ir nepriklausomybės kovų dalyvių atsiminimuose išliko fragmentiškai. Mėginant jį atkurti tenka kliautis 1919 m. vienam 2-jo pulko batalionui vadovavusio pulkininko Jono Petruičio ir būrio kario Mato Stromskio atsiminimais. Tiesa, ne viskas juose sutampa, bet esmės tai nekeičia – kova dėl komendantūros išlaikymo buvo įnirtinga.
Mat, kad ir nedidelė, viso 30 kareivių ir vienas karininkas, ji vis vien maišė bermontininkams. Tad jie vieną kartą užpuolė ją, nuginklavo karius ir išvarė juos. 2-sis pulkas pasiuntė kitus. Bet ir šiuos, ir po jų dar vieną komandą ištiko tas pats likimas. Matydami tai kariai jau nebelabai norėjo eiti į naujai renkamą komendantūrą: kas žino, gal kitą kartą nebe nuginkluos, o išpjaus.
Po trečio nuginklavimo pulko vadas pulkininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis ir karininkai nusprendė pamėginti pleištu pleištu išvaryti: pasiųsti į Radviliškį labiausiai pasiutusius kareivius. Tokius, kurie taikos metu karininkams būna tikru galvos skausmu, o mūšyje, sunkią akimirką – išsigelbėjimu. Anot nežinojusio kaip juos pavadinti J. Petruičio – plėšikai, banditai ar kaip kitaip, tokių – atėjusių į Lietuvos armiją be jokių abejonių ir ypatingai kilnių idėjų, tik kad pakariauti ir visiškai pasitikėjusius savo jėgomis – pulkas turėjo. Tarp jų buvo ir vokiečių okupacijos metų nudobusių ne vieną žandarą ar šnipą.
Ir iš tokių vyrų 8 kuopos viršilai Aleksiui Venckūnui, prižiūrint 7-tos kuopos vadui Andriui Butkevičiui, buvo pavesta surinkti naują komendantūros būrį.
Kaip jam sekėsi, niekas geriau nepapasakos už J. Petruitį. Nuėjęs su A. Butkevičiumi patikrinti, jie rado viršilą kambaryje su maždaug 40 karių. Jiems bežiūrint, šis, ant stalo pasidėjęs bizūną, saikdina, šaukdamas po vieną iš savo sąrašo:
– Medelinski, ar tiki į ...?
– Tikiu.
– Ar persižegnoti moki?
– Moku.
– Jeigu aš įsakysiu, ar užmuši nors ir savo tėvą?
– Už...
– Ar kautynėse „pieskos“ nebyrės?
– Ne.
– Gerai, tinki. Tik neužmiršk kariškos drausmės. Už menkiausią nepaklusnumą – gausi į snukį. O jeigu pasipriešinsi – peršausiu kaip šunį.
Po tokio pamokymo ir priesaikos, nusprendęs, kad formalumai baigti, viršila išrikiavo būrį ir atraportavo, kad įsakymas įvykdytas. Karininkams, užmetus akį į rikiuotę, iškart tapo aišku, kad nemelavo. Kareivių išvaizda liudijo juos gerokai parako uosčius ir turint nemenką ikikarinį pasirengimą: kam trūko ausies, kam pusės nosies, ne vieno veidus puošė randai. O dar karininkai nustebo rikiuotėje pamatę du žydus: Morduchą Kraveckį ir Igną Rozenberga (šis vėliau buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi).
Būrį pavadino „mirties būriu“ ir sugalvojo jam uniformą: pulko orkestro ir choro vadovas dainininkas Antanas Vaičiūnas prie kepurės, vietoj kokardos, prisiuvo juodą, apskritą lopą, o jame išdažė kaukolę. Karius apginklavo lengvais kavaleristų šautuvais, parabeliais, rankinėms granatomis ir, kad jau visai baisiai atrodytų – bizūnais. Surinkus karius, buvo rastas ir komendantas: juo pulk. V. Grigaliūnas-Glovackis paskyrė leitenantą Dizmaną Paurį.
Prieš išsiunčiant būrį išsirikiavo ir jo išleisti atėjo ir pulko vadas. Anot J. Petruičio, šis tik pasisveikino ir, nieko daugiau nepasakęs, sukomandavo: „Dešinėn, į Radviliškį žengte marš!“ Ir mūsų būrys, išeidamas į Radviliškį, užtraukė dainelę:
Ateis pilkas rudenėlis,
Surinks visus žulikėlius.
Oi lia, oi lia-lia,
Turėdami sau valią.
– Nuėjo, – pasakė pulk. Glovackis.
– Taip, ponas vade, nuėjo. Kodėl, ponas vade, nieko jiems išeinant nepasakėt? – paklausiau pulkininko.
– O ką jiems galima bepasakyti? Jų akys ir jau viena išvaizda sako, kad tie vyrai yra daug ko girdėję ir matę. Jų jau nieku nebenustebinsi.
Niekuo – ir tą veikiai ant savo kailio pajuto bermontininkai. Net jų Radviliškyje pastatytas komendantas vokietis ne kartą skundėsi 2-jo pulko vadui, kad jau labai „mirtininkai“ jo vyrus skriaudžia. Maža to, apsukrūs lietuviai pačiam komendantui išvogė visas žąsis, nes laikėsi taisyklės, jei ką rado pas vokiečius – tai jau jų grobis. O dar „mirtininkai“ gerai, anot J. Petruičio, išmanė vokiečio psichologiją: jam mauk į sprandą, tai tada jis bus ir labai geras, ir švelnus, mandagus; bet jeigu su juo būsi švelnus, tai pats nuo jo gausi.
Žodžiu, bermontininkai kaip reikalas prisikentėjo ir, aišku, ne kartą mėgino nuginkluoti „mirtininkus, bet šie vis savo įžūlumu juos atbaidydavo. Tačiau sykį vis tik bermontininkai nusprendė rimtai „mirtininkų“ imtis.
Būrys buvo įsikūręs mūriniame name prie bažnyčios. Vieną dieną bermontininkai ūmai apsupo jį, pastatė kulkosvaidžius ir atsuko juos į duris bei langus, o keli bermontininkai įsiveržė į namą, rėkdami, kad lietuviai išduotų savo vadą. Galima nesunkiai įsivaizduoti, ką tie atsakė, ir bermontininkai, prišokę, atėmė iš poros šautuvus, kėsindamiesi ir kitus nuginkluoti. Bet „mirtininkai“, spjovę į bermontininkų kulkosvaidžius ir grasinimus, užvirto įsiveržėlius, atėmė iš jų ginklus ir uždarė viename kambaryje.
Likę lauke bermontininkai nesirizikavo veržtis vidun, bet ir nesitraukė. Žodžiu, lyg ir patas. Abi pusės lūkuriavo, ką kita darys.
Taip belaukiant atėjo ir naktis. Artėjant vidurnakčiui, būrys išsiuntė vieną kareivį su pranešimu pulko vadui. Šis grįžo paryčiu su įsakymu trauktis, ir būrys pakluso.
Tačiau šį pasitraukimą amžininkai atsiminė skirtingai. Anot J. Petruičio, būrys apleido Radviliškį padedant lietuvių lapkričio 19 d. 21 val. pradėtam puolimui, girdi, bermontininkai metėsi atremti jo, o būrys pasinaudojo, kad jų mažai liko mieste. Ramiai išsprūdo ir prisijungė prie 2-jo pulko 3-jo bataliono, lyg žinodami, kur jį rasti ir J. Petruitis, kuris jau manė, kad „mirtininkai“ žuvo, paleido juos bataliono priekyje vadovaujant leitenantui A. Butkevičiui ir karo gydytojui Antanui Petraičiui, išsiprašiusiu į puolimą kaip eiliniui kariui.
Tuo tarpu M. Stromskis teigia, kad būrys buvo pasiųstas ginti kažkokio dvarininko Butkevičiaus dvarelio (nežinia, ar jis buvo leitenanto A. Butkevičiaus bendrapavardis, ar juos siejo kokia giminystė, nes karininkas buvo gimęs Gražionyse netoli Radviliškio). Būrio išėjimo iš Radviliškio naktį dvarelyje buvusias maždaug dvi dešimtis bermontininkų užpuolė lietuviai, nežiūrėdami, kad tie buvo prieš duris pasistatę kulkosvaidį. Kulkosvaidininką paklojo, o kitus pro langus apmėtė granatomis. Bermontininkai pasitraukė, bet veikiai jų grįžo visas batalionas keršyti dvarininkui.
Dvarelyje prie Mirties būrio prisidėjo dar apie 20 iš kažkur atsiradusių karių. Nedidelė parama, bet lietuviai, nors bermontininkai puolė aršiai, vis vien laikėsi. Anot M. Stromskio, jų šautuvai taip įkaito – medinės dalys net rūko.Net nereikėjo gaiduko spausti: įdedi šovinį, uždarai spyną ir įkaitęs šautuvas pats iššauna. Bet bermontininkų tiršta grandinė vis supo saujelę lietuvių. Šie pasiliko po tris šovinius, užsidėjo ant šautuvų durtuvus ir metėsi pasitikti priešą. Ir taip ryžtingai, kad bermontininkai neatlaikė – pasitraukė ir paliko lietuvius ramybėje.
Dvarelyje „mirtininkai“ išbuvo keturias dienas, saugodami jį nuo naujo puolimo, kol pasirodė J. Petruičio batalionas, turėjęs perkirsti Šiaulių – Radviliškio geležinkelį. Vidurnaktį Mirties būryje išėjo žvalgybon. Batalionas sekė iš paskos, bet paskui jų keliai netyčia išsiskyrė: pasiekęs Šniūraičių kaimą būrys laukais patraukė Kairių miestelio link. Tuo tarpu keliu žygiavęs batalionas sutiko 4-jo pėstininkų pulko žvalgus, iš kurių sužinojo, kad bermontininkai čia pat ir liko Šniūraičiuose.
Gi „mirtininkai“, nieko neįtardami, traukė priešui į glėbį. Pasiekus Kairius, sutikta moteris pasakė, jog bermontininkai išjojo prieš 10-15 min. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad bermontininkai ne apleido miestelį, o įsitaisė kitoje jo pusėje, bet tuo metu kareiviai parūkė ir vėl patraukė geležinkelio pusėn.
Nuėjus gal pora kilometrų, pasigirdo paskiri šūviai. Kariai suvirto į griovį ir, apsidairė, pamatė maždaug už kilometro plentu važiuojant dvi virtuves. Būrį vedusiam viršilai A. Venckūnui paklausus, kas jas paims, pasisiūlė M. Stromskis ir dar penki kareiviai.
Tačiau žygis jiems nepavyko – kareiviai mėgino užbėgti bermontininkams už akių, bet tie pastabėjo, suragino arklius ir nurūko. Šešetas karių, nenorėdami grįžti tuščiomis rankomis, nusprendė luktelti prie plento, bet sulaukė atbėgant plento sargo žmonos, šaukiančios, kad jų name bermontininkai.
To užteko, kad „mirtininkai“ pateisintų savo reputaciją. Tik išgirdo, ir vienas jų pašokęs leidosi už klojimo. M. Stromskis manė, šis nusprendė pasiekti namą iš kitos pusės, tad pats metėsi tiesiai pro duris ir pataikė į kambarį, pilną po nakties besikeliančių užsimiegojusių bermontininkų. Pamatę M. Stromskį jie baisiausiai nustebo, o šis, pastebėjęs, kad bermontininkų šautuvai sustatyti kampe, kaipmat juos užstojo ir vokiškiai riktelėjo pasiduoti. Bet bermontininkai, kurių buvo net vienuolika, nesiruošė taip paprastai nusileisti vienut vienam lietuviui. Anot M. Stromskio, ypač vienas įsiuto. Viena ranka prilaikydamas apatines kelnes, kita griebė granatą ir švaistėsi ja, sukdamas aplink M. Stromskį. Bet vis susidurdavo su užtaisytu šautuvu, o kambarys buvo pernelyg mažas, kad galėtų tikėtis likti gyvas metęs granatą ir bermontininkas vis toliau striksėjo.
Bet M. Stromskis nepasidavė – riktelėjo bermontininkams rengtis, tačiau tuo pat metu žvilgtelėjęs pro langą pamatė iš miško išjojantį bermontininkų būrį. Lauke pasigirdo šūviai ir dar už durų sudundėjo žingsniai. Nežinodamas kas – savi ar priešai, M. Stromskis nusprendė nerizikuoti: viena ranka nepaleisdamas šautuvo, kita ėmė atsukinėti granato koto dangtelį, rengdamasis durtuvu pasitikti įėjusį, o į bermontininkus mesti granatą.
Neprireikė – į kambarį įvirto vienas iš M. Stromskio bendražygių, Juozas Ratkevičius, šaukdamas, kad jie nuvijo raitelius. Jis surinko bermontininkų ginklus, o M. Stromskus, davęs kelias minutes apsirengti, išvarė juos laukan.
Kieme kariai rado viena karišką ir du iš valstiečių atimtus vežimus su bermontininkų daiktais bei iš gyventojų išplėštu turtu. Besiruošdami keliauti „mirtininkai“ pamatė keliu važiuojant dvi gurguoles ir jas sulaikė. Patikrinę krovinį rado du telefono aparatus, keturis kulkosvaidžius ir šovinių. Nespėjo pasidžiaugti – pasirodė dar du vežimai. Vienas iš karių – Medelinskas – sustabdė ir juos. Paaiškėjo, kad jais važiavo žydas, kailiniais apsimuturiavęs stambus vyras auksiniais akiniais ir moteris. Žydą Medelinskas iškart paleido ir tas movė į mišką. Paskui, patikrinęs dokumentus, norėjo paleisti ir vyrą su moterimi. Tačiau M. Stromskiui vyriškis pasirodė įtartinas. Pakėlęs viename vežime antklodę pamatė vokišką karabiną. Tada atlapojo vyriškiui kailinius ir, išvydę uniformą, kariai nutarė pristatyti į štabą, kad ten išsiaiškintų, kas per vieni.
Su visu grobiu šešetukas grįžo į būrį, o tas, vis nesulaukdamas prapuolusio bataliono, pasuko atgal. Pasiekus Kairius gatvėje šmėstelėjo vienas bermontininkų raitelis, paskui kitas, ir nežinia kiek jų pamėgino pastoti būriui kelią. Kariai negaišo: keli liko saugoti belaisvius bei grobį, o likusieji puolė atakon ir granatom prasiskynė kelią.
Bet išsiveržus į laukus laukė naujas siurprizas. Būrio kelias vedė pro geležinkelį, o ten kaip tik stabtelėjo mūšio triukšmą išgirdęs pro šalį važiavęs bermontininkų ešelonas. Tuo tarpu būrys net žingsnio nesulėtino – žygiavo ir nužygiavo pro iš vagonų galvas kaišančius bermontininkus. Matyt, šie, nusprendę, kad būrys tik žvalgai, praleido juos, o tada puolė į Kairius, kur manė užklupti pagrindines lietuvių jėgas. Bet pataikė ant savų raitelių ir „mirtininkai“ šaipėsi, klausydamiesi su kiekvienu žingsniu tolusio šaudymo. Veikia jie sutiko 3-jo bataliono patrulius ir apsistojo Šniūraičiuose.
Beje, regis, Šniūraičiuose kareiviai vėl susidomėjo pagautu kailiniuočiu. Dokumentai liudijo, jog tai buvo latvis iš Šiaulių. Iškratę jį kišenėse rado daug pinigų. Vienas kareivis, avėjęs baigiančius suplyšti batus, pajuokavo, kad būtų neblogai pasikeitus. Girdi, vyriškis ir pinigų daug turi, ir važiuotas – įsigys naujus. Išgirdęs vyriškis iškart puolė brukti pinigus, paskui pasiūlė auksinį laikrodį ir net kailinius nusivilkęs kišo kareiviui, kad tik paliktų batus. Aišku, tai sukėlė įtarimą: kodėl už paprastus batus siūlo daug brangesnius daiktus? Nežiūrint vyriškio priešinimo, nuavė juos ir rado įvairius dokumentus, iš kurių suprato, kad šis priklausė bermontininkų žvalgybai.
Paskui, kai M. Stromskis ir dar keli kariai pasiųsti vedė bermontininką į pulko štabą, šis visą kelią siūlė jiems aukso kalnus, kad tik paleistų. Girdi, tegul tik bėga su juo – tiek gaus, kad visam amžiui užteks. Tačiau vyrai nesusigundė, ir bermontininkas galop pateko į karo teismą, kur tokių, kaip jis, telaukė vienas nuosprendis.
Tolesnis būrio likimas Radviliškio kautynėse lieka paslaptingas. M. Stromskis savo atsiminimuose teigė, kad dalyvavo imant Radviliškį ir į miestą bėgte įbėgo. Tačiau 3-sis batalionas, su kuriuo būrys, kai jau minėjome, susitiko palikęs Radviliškį, jo šturme nedalyvavo, nors ir kaip J. Petruitis prašė pulko vadas, pabrėždamas, kad jis radviliškietis ir kiekvieną akmenį čia žino. Ir gal be reikalo V. Grigaliūnas-Glovackis jo nepaklausė: bermontininkai atmušė ne vieną miestą ėmusio Jono Motiejūno-Valevičiaus 1-jo bataliono ataką ir, perėję į kontrpuolimą, padarė lietuviams didelių nuostolių, o J. Motiejūnas-Valevičius buvo sunkiai sužeistas. Ir tik metus į mūšį rezervą – Vlado Skorupsko vadovautą 2-jį pulką – Radviliškis buvo paimtas.
Kaip ten bebuvo, Mirties būrys tikrai perėjo per Radviliškį su visu pulku, kai lietuviai, paklusę generolo Niselio misijos reikalavimą, turėjo atsitraukti į senas pozicijas. Kareiviai tokį vadovybės įsakymą sutiko kaip išdavystę, nežinodami, kad tai ne paskutinis atvejis. Gi karininkai suprato kokias pasekmes galėjo turėti toks nuolankumas, neveltui V. Grigaliūnas-Glovackis rašė: Atsitraukimas po tokių pasekmių kariuomenei nesuprantamas ir ateityje gali privesti prie demoralizacijos ir neužsitikėjimo savo vadais, kurie yra apskųsti kaipo išdavikai Tėvynės, leidžiant vokiečius, kuriuos buvo galima paėmus už pakarpos išmesti iš Lietuvos, toliau plėšti ir susiorganizuoti. Morališkas įspūdis ko blogiausias.
Žinia, nuotaikos atsigavo, kai pulkas žygiavo per Žemaitiją, „palydėdamas“ Vokietijon išvykstančius bermontininkus. Nors pagal Niselio misijos sąlygas pulkui buvo uždrausta juos liesti, vis tik V. Grigaliūnas-Glovackis porą kartų nenukentė, matydamas, kiek prisiplėšto turto tie taikosi išgabenti. Šie susirėmimai nebuvo garsinami, bet, matyt, iš lūpų į lūpas nuaidėjo per Lietuvą, virsdami mitais. Vieną tokį po poros mėnesių teko išgirsti pačiam V. Grigaliūnui-Glovackiui, kai pulkas iš Žemaitijos buvo grąžintas į Šiaulius. Jis su keliais karininkais važiuodamas traukiniu įsikalbėjo su nepažįstamu senu klebonu. Šis, nežinodamas su kuo turi reikalą, pasidejavo, kad Dievas vis Šiaulius baudžia: per Pirmą pasaulinį karą pavertė griuvėsiais, paskui bolševikai ir bermontininkai smaugė, o dabar atsiuntė baisiausią rykštę – 2-jį pulką. Girdi, pulkas kaip pulkas, bet jau vadas tikrai parodys Šiauliams, iš kur kojos dygsta. Karininkams bekramtant lūpas, kad tik nenusijuoktų, V. Grigaliūnas-Glovackis pasmalsavo, ar tikrai tas vadas toks jau baisus, gal gyvus žmones valgo ir klebonas atsiliepė: Taigi, tamstele, valgo. Mano davatkėlės pasakojo, kad Verduliuose liepė parinkti riebiausią bermontininką, jį paskersti ir išvirti. Pats valgė ir kareiviams davė.
Kiek žinoma, Mirties būrys dalyvavo vaikant žiaurumo pagarsėjusį ir, anot V. Grigaliūno-Glovackio su 2-jų pulku sąskaitas suvesti besiveržusį majoro Rossbacho vadovautą bermontininkų batalioną Plungės apylinkėse. Savo atsiminimuose pulko vadas trumpai aprašė kautynes su juo, bet kas tas majoras ir jo batalionas – nesigilino. Aišku, tvirtai teigti negalima, bet gali būti, kad pulkas turėjo reikalą su Gerchardu Rossbachu, išgarsėjusiu tuo, kad savo sukurtą savanorių dalinį (vadinamąjį Rossbacho freikorpsą) net iš Berlyno 1919 m. spalį atvedė į pagalbą Latvijoje kovojusiems savo tautiečiams.
Kai Rossbacho kariai po susirėmimo Veiviržėnuose paspruko už sienos, Mirties būrys su kitais daliniais ilsėjosi Kuliuose. Deja, veikiai iš Vėžaičių atjojęs žvalgas pranešė, kad ten telkiasi bermontininkai ir būrį pasiuntė išsiaiškinti, kas dedasi.
Ir išsiaiškino: pasiekę Vėžaičių dvarą kariai pamatė nuo statinės karštą kalbą rėžiantį aukštą karininką ir daugybę jo besiklausiančių vokiečių. Būrys nesigilino į kalbos turinį: dėjo salvę ir karininkas kaipmat nusirito nuo statinės, o bermontininkai pasklido į šalis. Tiesa, jie dar bandė atsikirsti kulkosvaidžio ugnimi, bet mirtininkai išvijo juos iš dvaro.
Buvo jau vakaras. Kareiviai išalko, o arkliams teikėjo pašaro. Du kariai nuėjo į dvarą viskuo pasirūpinti, bet savininkas išvijo juos iškoliojęs. Tada išėjo M. Stromskis su dar dviem kariais ir kurį laiką klaidžiojo po didžiulius rūmus, kol už vienų durų išgirdo balsus. Pasibeldus niekas neatsakė, kaip ir pareikalavus atidaryti. Bet kai pradėjo duris laužti – iš vidaus nuaidėjo trys revolverių šūviai. Kariai irgi atsakė ugnimi, ir riktelėjo, kad jei neatidarys – viską išsprogdins. Padėjo – durys atsivėrė ir kareiviai kambaryje rado dvarininką bei du vokiečių karininkus. Šiuos kareiviai pasiuntė į štabą, o iš dvarininko „mandagiai“ paprašė maisto. Ir tiek gavo, kad galėjo metus maitintis.
Toks buvo paskutinis Mirties būrio žygis. Veikiai po to jį išformavo ir M. Stromskį bei kitus karius išdalino po įvairius 2-jo pulko dalinius, kur jie tęsė savo tarnybą.
Bet tai jau kita istorija.
