Kristoferis Skotas Kailas (Christopher Scott Kyle) gimė 1974 m. balandžio 8 d. Odesoje, Teksase. Jis buvo krikščionių dvasininko sūnus ir augo rančoje. Nuo pat jaunystės vaikinas pratino rankas prie ginklo ir lavino šaudymo įgūdžius medžiodamas elnius bei fazanus, o vėliau užsiėmė bulių išjodinėjimu. Dvejus metus Tarletono universitete jis studijavo žemės ūkį, tačiau visą gyvenimą didžiausią susidomėjimą rodęs kariuomenei, galiausiai 1999 m. K. Kailas įstojo į karinį jūrų laivyną. Čia vaikinas atrado save ir greitai pateko į elitinį specialiųjų operacijų padalinį – SEAL (jūrų ruoniai).
K. Kailo tarnybos rezultatai, jeigu taip galima teigti, yra įspūdingi. Joks šaulys Jungtinių Valstijų istorijoje nėra susikrovęs tiek daug aukų savo sąskaitoje. K. Kailas buvo mirtinas ginklas, savo taikinius eliminavęs šaltakraujišku tikslumu. Oficialiai Pentagonas Amerikos snaiperiui priskyrė 160 nužudymų tarnybos Irako kare metu, tačiau pats kariškis tvirtino, kad aukų buvo dar daugiau – 255 žmonės.
Tapęs jūrų ruoniu K. Kailas pirmiausia dalyvavo atskirose slaptose misijose. 2003 m. šaulys kartu su 3-čios SEAL komandos „Charlie“ būrio vyrais buvo dislokuotas Irake, kur viskas ir prasidėjo. Kariai prisijungė prie jūrų pėstininkų žygyje į šiaurę sostinės Bagdado link. Jūrų pėstininkų darbas buvo tikrinti pastatus vieną po kito ir neutralizuoti sukilėlius. K. Kailo ir jo kolegų ruonių užduotis buvo užimti pozicijas ir pridengti karius nuo galimo pavojaus iš viršaus.
Prisiminus K. Istvudo dramą „Amerikos snaiperis“, jau pirmoje misijoje K. Kailui tenka priimti sudėtingą sprendimą. Šaulys užsiėmęs patogią padėtį pastebi, kaip gatvėje pasirodo berniukas rankoje laikydamas kažką panašaus į granatą. Jam tenka apsispręsti – ar eliminuoti taikinį, ar statyti į pavojų savus. K. Kailas nuspaudžia gaiduką. Po šūvio gatvėje pasirodžiusi vaiko mama stveria granatą, tačiau snaiperis laiku nukauna ir ją. Kol būrio draugai sveikina vyrą su pirmu laimikiu, K. Kailas išgyvena, kad jo pirmoji auka buvo mažas berniukas.
Tikrovėje viskas vyko panašiai, tačiau vyras nešovė į vaiką. Pirmosiomis karo dienomis K. Kailas įsitvirtino ant ruonių užimto pastato stogo Nasirijos mieste. Per savo „300 Winchester Magnum“ ginklo optinį taikiklį šaulys stebėjo artėjančią jūrų pėstininkų vilkstinę. Apytikriai už 50-ies metrų nuo konvojaus, snaiperis pastebėjo kaip prasivėrė nedidelio pastato durys ir lauke pasirodė moteris su vaiku. Tai ji artėjo link atvažiuojančių jūrų pėstininkų, o ne berniukas. Tuo metu K. Kailas pamatė, kaip moteris iš po savo apdaro išsitraukė geltoną granatą.
Būrio vadas davė įsakymą šauti. K. Kailas akimirką sudvejojo, tačiau gaiduką nuspaudė dukart. Moteris krito ant žemės be gyvybės ženklų, o kartu netoli jos sprogo ir granata, tačiau jūrų pėstininkai liko sveiki. Ji buvo pirmoji K. Kailo, kaip snaiperio auka. Vyras paleido dar keletą šūvių, kad mirtis būtų užtikrinta ir daugiau niekada nekiltų jokių abejonių.
„Mano pareiga buvo šauti ir aš to nė kiek nesigailiu. Privalėjau įsitikinti, kad su savimi ji nenusitemptų ir jūrų pėstininkų“, – savo prisiminimuose „American Sniper: The Autobiography of the Most Lethal Sniper in U.S. Military History“ rašė K. Kailas. Teigiama, kad savo atsiminimuose žudymą šaulys aprašė kaip tokią veiklą, kuri jam netgi teikė malonumą. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad visos jo aukos buvo gyvenimo neverti niekšai: „Aš nekenčiu tų prakeiktų laukinių“, – atsiminimuose rašė jis.
Tačiau žurnalo „TIME“ redaktorės Belindos Luskombe intevriu K. Kailas pažymėjo, kad pirmasis šūvis visgi nebuvo lengvas. „Kuomet pirmą kartą ketini atimti žmogui gyvybę, nesi tikras ar apskritai gali tai padaryti. Iš šalies gali pasirodyti paprasta, tačiau kai atsiduriate tokioje situacijoje, suprantate kaip tai sunku“.
Visgi galiausiai karas visus įtraukia į tą siaubą ir pasiglemžia žmones tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pasak šaulio, žudymas buvo būtina Amerikos karių apsaugos priemonė. Išgyvena vieni, arba kiti. Žurnalui „D Magazine“ K. Kailas pasakojo: „Apie žmones kuriuos žudote, jūs negalvojate kaip apie žmones. Jie yra taikiniai. Negalite galvoti, kad jie turi darbus ir šeimas. Jie veikia skleisdami terorą žmonių širdyse. Jie nedvejodami nukirsdintų savo įkaitus, o amerikiečius gyvus tampytų po gatves, kad įbaugintų aplinkinius. Taigi nesigailiu nė vieno savo šūvio“.
K. Kailo talentas pranoko jį patį. Jis sugebėjo eliminuoti taikinį net užėmęs poziciją 1,2 mylios atstumu. Vėliau jis pasakojo, kad tai buvo tiesiog laimingas šūvis. Sukilėliai pelnytai kariškį praminė „Ramadžio velniu“ (Ramadi – vienas pavojingiausių Irako miestų, kuriame tarnavo K. Kailas) ir už jo galvą buvo paskyrę premiją. Kolegos jūrų ruoniai vyrą vadino „Legenda“ ir savo būrio talismaną pasirinko komiksų personažą „The Punisher“.
Savo pasiekimais K. Kailas pasidalino 2013 m. išleistoje autobiografijoje „Amerikos snaiperis“. Knygos apie garbę, šlovę ir tylų didvyriškumą buvo parduota daugiau nei 1 mln. kopijų, tačiau apie savo trofėjus šaulys visgi šiek tiek perdėjo.
Pats K. Kailas rašė, kad tarnybą baigė turėdamas dvi sidabrines žvaigždes ir penkias bronzines žvaigždes už narsą. Tačiau pagal „The Intercept“ atliktą tyrimą, Amerikos snaiperis per dešimt tarnybos metų užsitarnavo vieną sidabrinę ir tris bronzines žvaigždes. Tokius duomenis patvirtino karinio jūrų laivyno pareigūnai.
Irako karas nebuvo vienintelė K. Kailo pareiga gyvenime, tačiau kaip ir kiekvienas karas, paliko randų. Jis buvo vedęs, turėjo žmoną ir du vaikus. Tarnyboje šaulys išvengė šešių pasikėsinimų į savo gyvybę sprogmenimis ir patyrė tris šautines žaizdas. Ko gero K. Kailo žmonai Tajai Kail tai buvo paskutinis lašas, todėl moteris nustatė vyrui ultimatumą: arba jis grįžta pas šeimą ir savo vaikus, kurių beveik nepažinojo dėl karo, arba santuoka bus nutraukta. 2009-siais K. Kailas pasitraukė iš tarnybos.
Kaip ir daugeliui karo veteranų, adaptacija prie įprasto civilio žmogaus gyvenimo K. Kailui buvo sudėtinga. Kuomet ištisą dešimtmetį žmogus beveik kasdien išgyveno įtampą ir nerimą dėl savo gyvybės, suprantama, kad taikioje ir ramioje miesto aplinkoje jis jautėsi lyg nesavas. Vyras dar prieš tris savaites kovėsi Irake, stengėsi išvengti priešo kulkų ir pridengti saviškius, todėl tokios problemos kaip raudonas šviesoforo signalas, eilės prekybos centre, piko valandos ir kamščiai žmogui buvo visiškai svetimos.
Viename interviu K. Kailas teigė, kad didžioji JAV visuomenės dalis nesuvokia karo realybės. Ir jis visiškai teisus. Nebuvę mūšio lauke mes net negalime pradėti įsivaizduoti, ką išties reiškia tikrasis karo siaubas. „Didžioji dalis visuomenės yra per minkšta, – kalbėjo šaulys. – Jūs gyvenate svajonių pasaulyje ir net neįsivaizduojate kas vyksta kitoje žemės rutulio pusėje, bei ką ten išgyvena mūsų vaikinai (JAV kariai Irake). Yra tam tikrų dalykų, kuriuos kažkas turi padaryti“.
K. Istvudo karinė drama „Amerikos snaiperis“ puikiai iliustruoja, kokią žalą kariai patyrė Irake. Ir šiuo atveju kalbama ne apie fizines traumas, kurios kartais yra netgi lengvesnės. Šiuo atveju problema yra potrauminio streso sindromas. Kuomet kariškiai sugrįžę iš taip vadinamų karštųjų taškų, labai dažnai nesugeba prisitaikyti prie taikaus ir normalaus gyvenimo. Kaip karas sugniuždo jaunų žmonių, apskritai – visų žmonių likimus, ir suardo šeimas.
Visgi K. Kailas atrado savyje jėgų ne tik būti vaikų tėvu, tačiau ir užsiimti motyvuojančia veikla kasdieniame gyvenime. Jis įsteigė bendrovę „Craft International“ – gynybos rangovų įmonę, bei pradėjo dirbti su civiliais ir karo veteranais. Pastariesiems K. Kailas organizavo šaudymo į taikinius užsiėmimus specialios aikštelėse.
Netoli K. Kailo gyvenusi moteris girdėjo apie pagalbą, kurią jis teikė grįžusiems karo veteranams. Jos sūnus, 25-erių jūrų pėstininkas Edis Rėjus Rautas, taip pat kentėjo nuo psichinių sutrikimų, todėl jaunuolio mama vylėsi, jog K. Kailo šaudymo terapija bus veiksminga. Buvęs jūrų ruonių šaudymo instruktorius Brendonas Vebas teigė, kad tokia praktika yra visiškai normali, nes kiekvienas jūsų pėstininkas yra šaulys, todėl tokia aplinka šiems žmonėms yra tarsi sava.
Deja ši šaudymo pamoka K. Kailui ir jo draugui Čadui Litlfeldui buvo paskutinė. 2013 m. vasario 2 d., jūrų pėstininkas E. Rautas, šaudymo aikštelėje abu vyrus paliko gulėti be gyvybės ženklų ir pasinaudojęs K. Kailo automobiliu pasišalino iš įvykio vietos. Neilgai trukus jaunuolis buvo sulaikytas. Jam, kaip ir daugeliui karo veteranų, buvo nustatytas potrauminio streso sindromas.
K. Kailo žmona T. Kail, žurnalui „People“ pasakojo, kad filmas „Amerikos snaiperis“ tarsi grąžino jos vyrą atgal į gyvenimą. Moteris pasitikėjo režisieriaus K. Istvudo ir pagrindinį vaidmenį atlikusio aktoriaus B. Kuperio darbu. Pats B. Kuperis pasakojo, kad filmas nebuvo orientuotas į politines diskusijas apie karą. Kūrėjų misija buvo atkreipti visuomenės dėmesį į veteranų padėtį, į tą tikrovę, su kuria jie susiduria grįžę namo. Perduoti žinią, kad šiems žmonėms labai reikalinga pagalba.
Kartu su K. Kailu Irake tarnavęs B. Vebas rašė, kad K. Kailas buvo teksasietis, jūrų ruonis, dviejų vaikų tėvas, o daugeliui vyrų jis buvo karo didvyris, kurio labai reikėjo tuo metu. „Aš jį pažinojau kaip gerą žmogų“, – teigė buvęs karys.
Parengta pagal:
- „What Is a Navy SEAL?“ www.military.com
- „Chris Kyle Biography“ www.biography.com
- „The True Story Behind American Sniper“ www.time.com
- „American Sniper: The Autobiography of the Most Lethal Sniper in U.S. Military History“ www.amazon.com
- „The Real-Life Story Behind “American Sniper“ www.history.com
- „The real American Sniper was a hate-filled killer. Why are simplistic patriots treating him as a hero?“ www.theguardian.com
- „The incredible and tragic story of the real-life 'American Sniper'“ www.businessinsider.com
- „AMERICAN SNIPER” CHRIS KYLE DISTORTED HIS MILITARY RECORD, DOCUMENTS SHOW“ www.theintercept.com
- „'American Sniper': What Happened in Real Life After the Movie Fades to Black“ www.abcnews.go.com
- „American Sniper's Chris Kyle: His Dangerous Life and Mysterious Death“ www.people.com
