Kitame pasaulio pakraštyje, minėtų režimų amžininke ir ekspansijos puoselėtoja tapo Japonija. Ten, kaip esu rašęs, „gaijinai“ (japoniškai – „svetimšaliai“) nebuvo laikomi labai ir žmonėmis. O „gaijinai“ priešai – ypatingai“.
Jeigu pridėsime „bushido“ filosofiją – mistifikuotą senovės samurajų šlovinimą, Hakkō Ichiu – politinę koncepciją apie „Dievišką Imperatorių“ ir galiausiai „Amau doktriną“, teigiančia, kad šalis yra vienintelis taikos garantas visoje Azijoje, gausime nuodingą mišinį, kuris atėmė gyvybę milijonams. Bet apie nuodus ir atimtas gyvybes pakalbėkime nuosekliai.
Fanatikai galvojo, kad vienas samurajus su katana (japoniškas vienašmenis kardas) pajėgus įveikti krūvas netikėlių, bet...Imperijos strategiją lėmė ne fanatikai, o ir netikėlių aplinkui buvo stipriai perdaug – samurajai galėjo tiesiog pasibaigti nesulaukus pergalės. Reikėjo sugalvoti būdą, kaip apriboti „gaijinų“ kiekį. Atominis ginklas – brangu, laiko ir resursų jį sukurti gali neužtekti. Cheminis ginklas? Abejotinas poveikis, juolab, kad priešas jį išbandė I-jame Pasauliniame kare ir žino kaip saugotis nuo jo. Vadinasi lieka biologinis ginklas – reikia tik sugalvoti kaip pagaminti kovinius štamus (bakterijų padermes) ir efektyviai jas pasėti tarp priešo. Taip galima sumažinti kariuomenės kovines galias. Taip galima nužudyti milijonus civilių, kurie negalės prisijungti prie kariuomenės, negalės gaminti jai atsargų, negalės gimdyti vaikų, o tai reiškia...sumažintas priešo kovines galias. Darom!
Japonijos Imperatoriškosios Armijos gydytojas Shirō Ishii buvo aistringas žmogus. Liudininkų teigimu, jis mylėjo moteris ir alkoholį, bet labiausiai mylėjo...bakterijas. Grįžęs iš naktinių pasiblaškymų su draugais po Kyoto pasilinksminimų vietas, Shirō meiliai patikrindavo savo laikomus Petri indelius (talpos, mokslininkų naudojamos įvairioms mikrokultūroms veisti) ir iki paryčių užsiimdavo eksperimentais.
Keistuolis bakterijų mylėtojas buvo talentingas medikas ir aršus Imperatoriaus politinės linijos palaikytojas. Nenuostabu, kad Armijos hierarchijoje Shirō sparčiai kilo karjeros laiptais, o jo pasiūlymas sustiprinti Armijos galią mikroskopiniais augintiniais patiko vadovybei. Vyras kelis metus keliavo po įvairias Vakarų šalis „nekaltai“ rinkdamas medžiagą ir semdamasis patirties pas geriausius būsimų priešų mokslininkus.
Grįžęs tėvynėn, mokslininkas įsteigė slaptą Armijos tyrimų centrą „Tōgō dalinį“, kuris įsikūrė okupuotoje Mandžiūrijoje (dabartinės Kinijos teritorija). Čia buvo pastatytas atskiras kompleksas vadinamas „Zhongma tvirtove“, kuris apėmė tiek laboratorijas, tiek „tyrimų žaliavos“ sandėliavimo patalpas. Suprantu, kad paskutinis pavadinimas skamba daugiau nei makabriškai, nes žaliava tyrimams buvo žmonės. Jeigu tėvynėje tam buvo galima naudoti tik vieną kitą žaliavos egzempliorių, tai okupuotame krašte jos netrūko – Shirō atsivėrė neribotos mokslinės galimybės.
„Maruto“ arba „rastai“ – taip armijos mokslininkai vadino tiriamuosius savo eksperimentuose. „Rastų“ reikėjo daug, todėl naujasis „mokslinis“ darinys buvo pervadintas „Kvantuno armijos epidemijų prevencijos ir vandens gėlinimo departamentu“, dar vadinamu tiesiog „Junginiu 731“. Naujas „Junginio 731“ tyrimų centras buvo pastatytas šalia Charbino miesto, o iš visų okupuotų vietovių buvo vežama „medžiaga laboratoriniams tyrimams“.
Daktaro Ishii pasiųstų į aną pasaulį žmonių skaičiai neatrodo įspūdingai, jeigu juos lyginsime su nacistų koncentracijos stovyklų naikinimo apimtimis (apie nacių mirties stovyklas šiek tiek rašiau ČIA), tačiau tai, kaip mirė tiriamieji, priverčia gūžtis iš siaubo.
Visų įmanomų kariuomenės turimų šaltųjų, šaunamųjų ir sprogstamųjų pėstininkų ginklų bandymai tiriant mirtiną jų poveikį. Paprastai tariant, tiriamieji buvo badomi bei pjaustomi peiliais, kapojami katanomis, šaudomi ir sprogdinami granatomis. Kartais greitai, kartais – labai lėtai.
Pasakojama, kad naujai atvežtus tiriamuosius, kurį laiką gerai maitindavo, prižiūrėdavo, o vėliau imdavosi eksperimentų. Kiek laiko žmogus gali išgyventi be vandens, kokį karštį žmogus gali pakelti iki tol kol pradės gyvas kepti arba virti? Kokiame šaltyje gyvas žmogus nustoja kvėpuoti ir kas bus, jeigu atšaldžius vieną ar kelias galūnes, jas daužyti pagaliais? Kokiam barokameros slėgiui esant žmogaus akys iškrenta iš akiduobių? Kiek laiko žmogus gali išgyventi nupjovus vieną ar kitą galūnę, o gal galima galūnes prisiūti sukeitus vietomis? Tikriausiai skaitytojui nereikia aiškinti, kad visa anksčiau aprašyta veikla buvo vykdoma be jokios anestezijos. Kaip ir bandymai vaakumu, švitinimas didžiulėmis rentgeno dozėmis, visas įsivaizduojamas elektros poveikio naudojimas, dujos, ugnis, uždusinimas bei injekcijos.
Injekcijos intraveninės, injekcijos į raumenis. Choleros, maro, šiltinės, tuberkuliozės, sifilio, juodligės, raupų ir daugybės kitų užkrečiamų ligų bei cheminių preparatų. Tikra siaubo karuselė.
Greitai „Junginio 731“ filialai atsirado ir kitose okupuotos Kinijos teritorijos vietose, o kiniečių tautybės „tiriamuosius“ papildė rusai, amerikiečiai, australai ir Naujosios Zelandijos gyventojai.
Eksperimentai įrodė, kad maro, šiltinės ir choleros bakterijos gali būti platinamos labai efektyviai ir...efektingai. Imperatoriškoji aviacija bombardavo mažiausiai vienuolika Kinijos miestų specialiomis iš porceliano padarytomis bombomis, upių, šaltinių vanduo, geriamojo vandens rezervuarai buvo užteršiami minėtu užkratu, į apylinkes paleidžiamos specialiai užkrėstos žiurkės. Operacijos „Sei-go“ metu netyčia buvo užkrėsti ir nuosavi kariai (apie tai rašiau ČIA), tačiau bendras nunuodytų žmonių skaičius tikriausiai taip ir liks amžina paslaptimi – vieni istorikai jį vertina šimtais tūkstančių, kiti linkę kalbėti apie „kelis milijonus“.
Jau karo pabaigoje, daktaras Shirō Ishii pasiūlė smogti Jungtinės Amerikos Valstijoms. Operacija „Vyšnių žiedai naktį“ (Yozakura Sakusen jap.) turėjo prasidėti 1945-ųjų rugsėjį, kuomet penki povandeniniai I-400 klasės laivai gabenantys po 3 hidroplanus būtų priartėję prie Kalifornijoje esančio San Diego (antrasis didžiausias Kalifornijos miestas bei antroji pagal dydį JAV Karinių jūrų pajėgų bazė) ir iš atsivežtų orlaivių bombardavę miestą bei apylinkes maro bakterijų bombomis.
Karas baigėsi anksčiau, užmačios įvykdytos nebuvo.
Tačiau jų tikslūs planai, kaip ir turima sukaupta patirtis, labai domino nugalėtojus. Daktaras Shirō Ishii atsidūrė JAV, manoma – Fort Detrick‘e, tuometiniame JAV biologinės ginkluotės (dabar – Nacionalinės Biogynybos programa) centre, kur dalinosi patirtimis su buvusiais priešais.
Sovietai, viešai baisėjęsi „kapitalistų nežmoniškumu“ ir surengę 7-rių „Junginio 731“ narių teismą Chabarovske, vėliau juos nugabeno į savas laboratorijas, o 1956-aisiais, iškilmingai, su banketais ir ekskursijomis po svetingą Chabarovsko kraštą, palydėjo į Japoniją. Sugrįžusiems į tėvynę japonams buvo siūlomos didelės pinigų sumos už atsiminimus apie gyvenimą Stalino lageriuose, tačiau pastarieji nieko apie tai negalėjo pasakyti – gyveno jie tikrai ne lageriuose.
Daktaras Shirō Ishii Japonijoje pasirodė maždaug 1958-aisiais metais, o po metų mirė nuo plaučių vėžio.
