Muziejus, kurio nesužavėjo tradicinė specializacija
Dauguma iš mūsų žino gražų restauruotą pastatą sostinės Gedimino prospekte, šalia Užsienio reikalų ministerijos. Tai – buvę Vilniaus pirklių namai. Čia minėto socialinio sluoksnio atstovai sau rezidenciją įsirengė tik 19 a., o ankstesniais amžiais, nuo pat 17 a. pabaigos iki 19 a. vidurio, Vilniaus pirklių namai buvo įsikūrę Bokšto gatvėje.
Kaip kažkada istoriniuose analuose „iškniso“ mūsų dailės bei architektūros istorikas Vladas Drėma, dar 1809 m. Vilniaus laikraštis „Kurjer Wilenski“ rašė apie minėtame pastate jau senokai veikiančius pirklių namus. Čia, dviejų aukštų ir kelių šimtų metų senumo pastate, kuriasi Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus. Jo įkūrėjas bei puoselėtojas verslininkas V. Kontrauskas kone kiekvieną dieną zuja tarp valdomo vieno pirmųjų šalyje privataus restorano „Ida Basar“ bei minėto muziejaus. Savivaldybė išnuomojo gana apverktinos būklės namą, kurį reikėjo ne tik prikelti naujam gyvenimui, bet ir kokybiškai restauruoti, o jo erdves – nuo rūsių iki palėpių – pritaikyti eksponatams, kurių nemaža dalis vengia temperatūrų kaitos bei tiesioginių saulės spindulių.
O kokia gi šio muziejaus koncepcija? Kaip jis buvo sumanytas ir jau antri metai įgyvendinamas? V. Kontrauskas į tai atsako vienu sakiniu: šis muziejus vienija visus eksponatus, kurie vienaip ar kitaip susiję su maisto saugojimu, ruošimu, pateikimu, pagaliau – vartojimu. Žodžiu, patyręs verslininkas ir dar labiau patyręs kolekcionierius stengėsi ir tebesistengia pateikti istorinę Jo Didenybės Maisto visumą. Nes ir Europoje, ir visame pasaulyje yra daugybė su maistu susijusių muziejų, tačiau visi jie specializuoti: šokolado, saldainių, meduolių, alaus, duonos ir pan. Kaip ir yra nemažai muziejų, kurių salėse eksponuojama tam tikra įranga ar tara – svaigiesiems ar bealkoholiniams gėrimams transportuoti bei patiekti, biriems produktams laikyti ir pan. O vilnietis verslininkas užsimojo viską – nuo baldų iki servetėlių – pateikti vienoje muziejinėje erdvėje. Ir jam pavyko: tokio visa apimančio kulinarinio muziejaus, pasirodo, nėra visoje Europoje. O gal ir visame pasaulyje.
Eksponatai – kaip iš istorinių filmų
Taip „kol kas tik“ 350 kv. m. užimančiose salėse (verslininkas ir kolekcininkas ir po visų negandų pasiryžęs muziejų plėsti) jau įsikūrė patys įvairiausi eksponatai. Visų pirma dėmesio verti baldai: nuo įspūdingų 18 a. ąžuolinių drožinėtų servantų iki daugumai pažįstamų prieškarinių ar pokarinių, ąžuolo lukštu klijuotų, bufetų, įvairiausių formų valgomųjų stalų serviravimo, kavos, arbatos ar šokolado gėrimo staliukų.
Stalo įrankiai taip ir traukia akį atspalvių gausa: sidabriniai, pasidabruoti, melchioriniai ar… iš duraliuminio – karo metais (ir Pirmojo, ir Antrojo) buvo populiaru puodus ar šaukštus bei šakutes gaminti iš numuštų lėktuvų fiuzeliažo dalių. Ploniausio porceliano servizų rinkinius keičia paprastesni indai iš fajanso, o šiuos – moliniai dubenėliai ar lėkštės. Stiklo taurės, taurelės ar grafinai taip ir lenktyniauja, kurio raitytos formos ar gilios graviravimo briaunos labiau laužia šviesos spindulius. O kur dar specialūs dėklai servetėlėms: jos seniau būdavo siūdinamos bei išsiuvinėjamos kaip gera skara, nes jas tiesdavo ant kojų ar pasikišdavo po kaklu – visi tai matė istoriniuose paveiksluose ar filmuose. Juk diduomenės bei pasiturinčių žmonių drabužiai feodalizmo epochoje buvo gana brangūs. Nieko nuostabaus: anuomet, kaip ir dabar, unikalūs ar mažais tiražais kvalifikuočiausių meistrų kuriami rankų darbo gaminiai yra žymiai, žymiai brangesni už serijinius, skirtus „vidutiniokams“ ar „prasčiokams“.
Nuo viduramžių iki 18 a. pabaigos: mes, pasirodo, jau kelis šimtmečius buvome Europoje
Šią tezę V. Kontrauskas paremia daugybe istorinių faktų. Nuo pat Krėvos unijos 14 a., nuo visų mūsų valdovų – Vytauto, Kazimiero, Aleksandro, Žygimanto Senojo bei jo sūnaus Augusto – iki pat paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Stanislovo Poniatovskio, Lietuva, kaip ir Lenkija, orientavosi į Europą. Iš ten iš pradžių į Lenkiją, o per ją ir pas mus ateidavo visos naujos technologijos bei mados – nuo patrankų liejimo iki austrių serviravimo. Tad ir mūsų valdovų, didžiūnų bei bajorų stalų dekoravimą bei patiekalų receptūras didžiąja dalimi diktavo užsienio mados.
Taip, mūsų diduomenė feodaliniais laikais turėjo ir savo krašto receptais paremtų patiekalų, tačiau kulinarines madas, kaip jau minėta, anuomet smarkiai diktavo Europa. Todėl nieko nuostabaus, kad greta iš svečių kraštų išsirašytų ekonomų, architektų, statybininkų ar guvernančių, mūsų valdovų bei didikų rūmų virtuvėse sukiojosi užsieniečiai – tikri kulinarijos meistrai. Todėl iki pat mūsų bendros valstybės žlugimo, kaip pabrėžia muziejaus kūrėjas, mūsų aukštoji kulinarija iš esmės niekuo nesiskyrė nuo to meto Europos didikų stalo. Tik dar ir praturtinta vietos valgiais, patiekalais, padažais bei gėrimais. O iš ten – iš Vokietijos, iš Italijos ar Prancūzijos – mūsų didikų valgomuosius pasiekdavo sidabro įrankiai, porceliano servizai ar stiklo gaminiai.
Štai Venecija visoje Europoje iki pat 17 a. pabaigos (kol prancūzai iš jos neišvogė technologinių paslapčių) garsėjo nuostabaus grožio stiklo gaminiais. Ir iš tų laikų viena kita taurė, kaip menka dalelė tos buvusios grožybės, dabar puikuojasi V. Kontrausko vis dar kuriamame muziejuje. O juk didikai šimtus metų tarpusavyje visąlaik ir praktiškai visose srityse, nuo architektūros iki „pilvo“ reikalų, tarpusavyje varžėsi dėl garbės. Tad vienam kunigaikščiui parsivežus sidabrinį ar porcelianinį pietų servizą iš Prancūzijos, jo kaimynas stengdavosi jam nušluostyti nosį, dar gražesnį ir, aišku, brangesnį, „išsirašydamas“ iš Italijos ar Vokietijos. Sidabriniai ar porcelianiniai indai anuomet kainavo labai brangiai: prabangus pietų ar kavos servizas kainavo tiek, kiek vienas ar net keli kaimai su baudžiauninkais. Ir tai tik dar kartą liudija, kokiais milžiniškais finansiniais bei ekonominiais resursais operavo mūsų didikų sluoksnis nuo pat 14 a. iki 18 a. pabaigos.
Planuose – patirtis smuklėje
Tiesa, V. Kontrauskas neapsiriboja vien tik didikų stalu: muziejuje atsiras vietos ir dar dviejų socialinių sluoksnių – miestiečių ir valstiečių bei vargingųjų – virtuvei. Be abejo, ji nėra tokia turtinga, puošni ir išradinga, kaip didikų ir bajorų, tačiau ir ji mūsų istorijos dalis.
Šiame muziejuje, kaip tikisi jo įkūrėjas, veiks įvairios edukacinės programos: lankytojai galės pasijusti didikais, atsisėdę prie atitinkamai dekoruoto stalo, ar užsukusiais į pakelės smuklę. Juk kiekvieno luomo ar socialinio sluoksnio stalas (apibendrinta prasme), kaip sako pašnekovas, tai kartu ir viso tą sluoksnį reprezentuojančių žmonių gyvenimo atspindys: drabužiai, elgesys, kalbos, manieros ir t. t. Per 123 okupacijos metus (1795–1918 m.) carinė Rusija iš dalies sunaikino šį įvairialypį buvusį mūsų feodalinės valstybės „stalą“, palikusi prie jo tik „činovnikus“ (įvairiausius pareigūnus), miestiečius bei valstiečius. O bemaž 60 metų sovietmečio nutrynė ir šiuos skirtumus: viešumoje liko tik tas visų keiktas „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas). Ir, visų pirma, tos valgyklos su atskiestomis sriubomis bei beveik vien iš duonos sulipdytais kotletais. To meto restoranai bei kavinės visuotinai „garsėjo“ falsifikuojama kava (arba begėdiškai būdavo mažinama maltos kavos porcija, arba dėl stiprumo būdavo beriama net kalio permanganato, todėl tokios kavos dėmės jau niekada nebeišsiplaudavo) ir iki tragiškumo unifikuotais patiekalais: kažkoks kažkokios mėsos (?) kepsnys, raugintų / troškintų / sūdytų / pūdytų kopūstų ar beskonių marinuotų burokėlių sauja bei tiek pat skystos bulvių košės.
Ką šis žmogus mums išgelbėjo
Kolekcionavimu V. Kontrauskas serga jau nuo mokyklos laikų, tik anuomet rinko daug ką ir, aišku, nesistemiškai. Rimtai kolekcionuoti visa, kas susiję su maistu, jis pradėjo po Nepriklausomybės, pasukęs verslo keliu. Pašnekovas rodo vieną pirmųjų eksponatų – prieš 26 metus jiems su žmona Henrieta draugų vokiečių padovanotą porcelianinį kavos malūnėlį. Nuo to ir prasidėjo… Šiandien jų šeimos kolekcijoje – jau per 25 tūkst. eksponatų, kurių didžioji dalis, aišku, laikoma „fonduose“, restauruojama ar aprašinėjama, prieš patekdama į muziejų Bokšto gatvėje. Vien tik kulinarinių knygų šioje kolekcijoje – per 2 tūkst. Tiek pat sukaupta ir įvairiausių nuo feodalinių iki šių laikų restoranų bei privačių dvarų meniu (dvarininkai norėjo iš anksto ar bent jau prie stalo žinoti, kuo jie bus maitinami). Viena tokia knyga (garsios kunigaikščių šeimos kelerių metu meniu) jau išleista kolekcionieriaus pastangomis bei lėšomis, savo eilės laukia ir 1682 m. pasirodžiusios pirmosios kulinarinės knygos apie lietuvišką virtuvę naujas leidimas (tik, aišku, išverstas iš lenkų kalbos bei su gausiais komentarais).
Didžioji dauguma šių eksponatų, nuo kurių gausos Kontrauskų šeimos saugyklose raibsta akys, surinkta Lietuvoje. O juk nemaža dalis tos mūsų istorijos liudininkų galėjo atsidurti šiukšlynuose.
Besikraustydami žmonės neretai lengva ranka atsisakydavo tų daiktų, kurie primindavo jų tėvų ar senelių epochą, tačiau jų laikais jau tapo nebenaudojami. Taip V. Kontrauskas su savo pagalbininkais išgelbėjo šimtus sriubinių, padažinių, virdulių, grafinų, selterio sifonų, grūstuvių, alaus ar mineralinio vandens butelių, įvairiausių stalo įrankių ir dar daugelį kitų su maisto gamyba ar serviravimu susijusių daiktų. O kiek mes jų praradome nuo pat 1794 m., atsidūsta kolekcionierius. Juk po kiekvieno sukilimo, per karus bei pokario metais visi užkariautojai taip ir vežėsi į savo kraštus visa, kas tik turėjo meninę ar istorinę vertę. Taip praradome ne tik didžiąją dalį dvarų bei turtingesnių miestiečių interjero detalių (nuo paveikslų iki baldų), bet ir ne mažiau istorinės virtuvės eksponatų. Tik pastaruosius, neretai jau savo valia, kaip „beviltiškai pasenusius“.
Be to, V. Kontrauskas išsaugojo ir tai, ką šiais laikais ne vienas pažįstamas siūlė jam mesti lauk: sovietinių laikų stalo įrankius bei indus. Bet juk tai, iki šiol nesutinka kolekcionierius, taip pat yra mūsų istorijos dalis. Kas gi dabar žino (ir juo labiau, kur dabar gali jų pamatyti?), kad, pavyzdžiui, tie unifikuoti kavinių bei restoranų indai, pažymėti trimis juodomis taurelėmis, būdavo gaminami Rytų Vokietijoje bei Rygoje. Ar kad jau senokai bankrutavusi Jiesios porceliano gamykla Kaune dar spėjo pagaminti prezidentūrai reprezentacinį porceliano pietų servizą ir kad šios gamyklos servizų dar spėjo užsisakyti V. Kontrauskas.
O kolekcionierius dirba toliau. Periodiškai būdamas Europoje verslo reikalais, jis „šukuoja“ antikvariato parduotuves, aukcionus ar blusturgius. „Atmušta“ akis tarp piramidžių vidutinybių ar šlamšto neretai pastebi ir kolekcijos vertų eksponatų, kurių vertę pardavėjai kartais žino, o kartais – ir ne. Taip įvairiausiais keliais V. Kontrausko kolekcijoje atsidūrė kelios lėkštės iš S. Poniatovskio pietų servizo, indai iš barono fon der Roppo dvaro, iš buvusių Tiškevičių ar Tyzenhauzų rūmų, ar kažkada priklausę Vasario 16-osios akto signatarams.
Pandemija muziejaus veiklą tik pristabdė
Taigi, nuo 2015 metų gegužės 18 d. iki pat pandemijos, minėtame muziejuje buvo galima apsilankyti, iš anksto susitarus su įkūrėju. Beje, pirmaisiais metais muziejus buvo lankomas nemokamai. Per tą laiką su „pilvu“ susijusius tūkstančius eksponatų jau aplankė dešimtys tūkstančių žmonių. Prirašytos trys atsiliepimų knygos. Turimas ir nemažas eksponatų dovanotojų sąrašas, jiems muziejaus kolektyvas yra be galo dėkingas. Muziejus atrado savo vietą Vilniaus lankytinų vietų žemėlapyje, jį, beje, labai pamėgo užsieniečiai. Pasirodo, tokių kulinarinio paveldo muziejų pasaulyje ant poros rankų pirštų suskaičiuoti galima.
Deja, 2020-ųjų pavasarį muziejus, kaip ir kitos kultūrinės įstaigos, buvo uždarytas karantinui. Po to trumpam atsidarė ir vėl buvo uždarytas. Suvaržymai pasirodė gana skaudūs: jei anksčiau muziejuje dirbo 9 darbuotojai, šiuo metu – tik du. Tiesa, pagal valstybės pagalbos programą iš Užimtumo tarnybos gauna darbo užmokesčio kompensaciją. Pernai gavo 1000 eurų subsidiją, šiemet kol kas jokios. O sąskaitos už elektrą, patalpų šildymą, šiukšles ir mokesčiai „Sodrai“ bei VMI kaupiasi. Laimei, Vilniaus miestas laikinai atleido muziejų nuo nuomos mokesčio. Šis privatus muziejus niekada nėra gavęs jokios finansinės pagalbos, išskyrus, kad Vilniaus miesto savivaldybė išnuomojo patalpas pagal lengvatinį tarifą.
Tad V. Kontrauskui labai gaila, kad kultūra Lietuvoje yra kaip podukra. Jeigu kokie nors valstybės ar savivaldybių asignavimai yra mažinami – tai kultūrai, nors kultūros srityje dirba labai daug talentingų, atsidavusių žmonių. Deja, jų atlyginimai – vieni iš mažiausių. Todėl didžioji dalis kultūros įstaigų (ypač muziejų) ir laikosi entuziastingų vadovų ir darbuotojų dėka.
Priklauso Lietuvos muziejų asociacijai
Pagal Eimanto Kontrimavičiaus 2019 m. išleistą Lietuvos privačių muziejų žinyną Lietuvoje turime 101 privatų muziejų. Ne visi muziejai turi muziejaus statusą. Kai kurie turi išliekamąją vertę turinčių kolekcijų, ekspozicijų. Kolekcininkai, neretai vadinami keistuoliais, kruopščiai renka, saugo bei puoselėja mūsų šalies istoriją. Neretai jų eksponatai eksponuojami įvairiose tarptautinėse parodose. Privatūs muziejai neturi metinių biudžetų, kaip kad nacionaliniai, respublikiniai ar savivaldybių muziejai, kur valstybė apmoka darbo užmokestį, komunalinius mokesčius, reklamos išlaidas ir užtikrina kitas lėšas veiklai organizuoti. Privačių muziejų savininkai turi suktis, kaip gali, kad užtikrintų nepertraukiamą darbą.
Visus šalies muziejus vienija ir jiems atstovauja Lietuvos muziejų asociacija, kuriai priklauso per 100 Lietuvos valstybinių, savivaldybių ir privačių muziejų. Asociacijai vadovauja valdyba ir jos pirmininkas. V. Kontrauskas yra išrinktas šios valdybos nariu ir pirmininko pavaduotoju. Tik apie savojo muziejaus perspektyvas šiandien jam labai sunku kalbėti. Jeigu valdžia ir leis kultūros įstaigoms dirbti, minios tikrai neplūs į muziejus, juolab kad šio muziejaus pagrindiniai lankytojai yra senjorai ir moksleiviai. Tačiau muziejus, tikina V. Kontrauskas, išliks.
