Ne savo valia ir už svetimus siekius: lietuviai britų armijoje paskutiniais I pasaulinio karo metais

Pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais britų armijai patyrus didžiulius nuostolius, jos papildymas tapo galvos skausmu Britanijos valdantiems. Mat, tūkstančiai vyrų neskubėjo vilktis karinę uniformą. Tad, ilgai ir aistringai pasiginčiję, britų parlamentarai 1916 m. kovo 2 d. įvedė visuotiną karinę prievolę: visi karo tarnybai tikę vyrai nuo 19 iki 41 m. tapo potencialiais kareiviais.

Tačiau lietuviai, kaip ir kiti imigrantai, galėjo ir toliau ramiai stumti dienas: įstatymas lietė tik Britanijos piliečius. Tiesa, imigrantams kelias į armiją nebuvo užvertas – jie galėjo stoti savanoriais. Bet be paliovos nuostolius skaičiavę britai negalėjo ramiai tverti, matydami, kad tūkstančiai jaunų ir sveikų vyrų neskuba pasinaudoti tokia galimybe. Nuo 1916 m. lietuviai pradėjo jausti, kaip britai mėgina imigrantus visaip prisišaukti į savo armiją ar bent prisidėti prie šalių, iš kurių atvyko, ginkluotojų pajėgų. Tais metais bene pavojingiausiu skambučiu tapo ekspedicinio Rusijos korpuso pasirodymas Prancūzijos fronte 1916 m. vasarą. Pasklido šnekos, kad lietuviams ir kitiems Rusijos piliečiams D. Britanijoje didelis atstumas nebetrukdė atlikti pilietinę pareigą, užteko perskelti per Lamanšą ir... Bet toks kelias nieko neviliojo. Lietuviai mėgino guostis, kad ir taip davė karei daugiau kareivių negu kitos tokios šalys, o dar labiau – kad apsaugos darbas fabrikuose ir ypač anglių kasyklose.

Deja, kirvis vis tik krito: 1917 m. vasarą buvo pasirašytas karinis Britanijos – Rusijos susitarimas. Jis, be kitų dalykų, numatė, kad abiejų šalių imigrantai turi arba grįžti namo ir stoti į savo šalies armiją, arba tapti jį priglaudusios valstybės kariais. Beje, imigrantai į britų armiją galėjo eiti tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir piliečiai, ir turėjo teisę gauti algą, pensiją sužeidimo ar invalidumo atveju, o jų šeimos – valstybės išlaikymą. Be to, naujokai po trijų tarnybos mėnesių galėjo tapti piliečiais. Tiesa, atleisti nuo tarnybos dėl sveikatos dar Rusijoje galėjo ir toliau nepergyventi – sutartis jų nelietė.

Visos imigrantų pastangos pasipriešinti susitarimui nieko nedavę. Reikėjo apsispręsti: Rusijos ir Didžiosios Britanijos armija? Nesigilinant į visas peripetijas, pasakysime tik tiek, kad dauguma kareiviavimui tikusių lietuvių nusprendė keliauti į Rusiją. 1917 m. rudenį maždaug 1 200 jų paliko britų salas, pradėdami ne vienam gyvybę kainavusią odisėją po pilietinio karo veikiai apimtą sovietų Rusiją.

Kiek liko – tikslios statistikos nėra. Ko gero, keli šimtai, juolab, ne vienas, užsirašęs važiuoti į Rusiją, paskutinę akimirką persigalvojo, o ir britų valdžią stengėsi, kad jų kuo daugiau liktų. Be kitų dalykų viliojo ir pažadais atleisti nuo tarnybos dirbusius karinėje pramonėje bei anglies kasyklose. Kitąsyk nesitenkindavo žodžiais, pavyzdžiui, metalo fabrikuose prie Glazgo net neišleido į Rusiją užsirašiusių vyrų. Darbdaviai parūpindavo darbininkams atleidimo dokumentus arba šie patys galėjo pildyti specialias formas ir, išsiuntę nurodytu adresu, laukti valdžios sprendimo. Dirbę kasyklose dar galėjo tikėtis profsąjungų užtarimo.

Tačiau vis sklido nerimą kėlę gandai, be kitų – ir kad ims ir atleistus nuo tarnybos. Girdi, fronte daug ko reikia: kriaučių, šiaučių, duonkepių, vežikų, nešikų pasiuntinių, telefonistų, koševarų, bulbaskučių ir t.t., ir kad užimti tokią vietą nebūtina geležinė sveikata. Ne veltui šauktiniai skirstyti į for combat service, kur patekdavo tik tikę rikiuotės tarnybai ir for non-combat service (nerikiuotės tarnyba), kur britai siuntė ir turėjusius problemų su sveikata.

Daug baimės įvarydavo šaukimo komisijų klaidos: kvietė ir senus, ir ligotus, ir seniai mirusius, ir atleistus rusų gydytojų, ir net sykį moterį, ir iškart gandas – ima visokius! Vienas lietuvis, ieškojęs atleidimo formos, pataikė į komisiją, paprašė jos, o seržantas, nužvelgęs tvirtą lietuvį, paklausė, rodydamas į kareivių uniformas: what size? Lietuvis išsigandęs spruko ir po to visiems pasakojo, kad norėjo per prievartą į uniformą įvilkti, nieko neatleidžia.

Kitam lietuviui gydytojų komisijoje po patikrinimo padavė kortelę, kur buvo parašyta „2 šil. 9 pensai“ ir paprašė pasirašyti, kad gavo. Tas griežtai atsisakė ir pasirašyti, ir imti, girdi, verčiau važiuos į Rusiją, o paskui visiems aiškino, kad prievarta norėjo į armiją įrašyti, vos ištrūko (kortelę paskui gavo paštu, joje buvo parašyta, kad netinkamas tarnybai). Kažkoks lietuvis Glazge nuėjo į komisiją aiškintis savo likimo ir išgirdo, kad jos archyvai liudija, kad nuo 1916 m. pavasario kaunasi Prancūzijoje... Aišku, jo nebepaleido...

Ėmė ir kitus, bet viltis išsisukti kurstė tai, kad 1917 m. rudenį britai lyg ir nesiskubino visus iš eilės semti. Kai kurie kairiųjų pažiūrų lietuviai, įkvėpti nemenko antikarinio judėjimo D. Britanijoje, atsisakė eiti į armiją teisindamiesi įsitikinimais. Tačiau jei karo pradžioj britai tokius daugiausia siuntė į darbą karinėje pramonėje ir tik kai kuriuos įkalindavo, tai vėliau griežtėjo. Tą pajuto tūlas A. Venckūnas. Atsisakęs tarnauti jis pateko į karinį Pertho kalėjimą (kur, kaip sklido gandai, sėdėjo ir daugiau lietuvių). Tuo tarpu žmona su aštuoniais vaikais liko be grašio, nes britų šalpos organizacijos atsisakė padėti.

Deja, viltys, kad kaip nors išsisuks, subyrėjo 1918 m. pradžioje, armijai pareikalavus apie 500 000 naujokų. Valdžia nusprendė imti atleistuosius, o kad apmalšinti britus, matyt, pirmiausia šlavė kitataučius. Neilgai plevenusi ir viltis, kad britai paliks ramybėje buvusius Rusijos piliečius po to, kai sovietinė jos valdžia 1918 m. kovo 3 d. pasirašė su Vokietija separatinę Brest-Litovsko taiką ir išėjo iš karo veikiai užgeso. Britai nepripažino bolševikų valdžios ir laikėsi senų sutarčių. O dar ir taip imigrantų nemėgę britai dar labiau ėmė skersakiuoti į išeivius iš Rusijos. Mat, kovo 3 d. sutartis sąjungininkams buvo lyg peilio į nugarą: vokiečiai iš Rytų fronto į Vakarus permetė visas bent kiek kovingas divizijas ir taip smogė, kad 1918 m. pirmoje pusėje buvo neaišku, kieno bus viršus. Nenuostabu, kad britų parlamentarai pavasarį išplėtė asmenų ratą, kuriems galiojo šaukimas į tarnybą ir panaikino nemažai atleidimo išimčių.

Britų neapykanta svetimtaučiams kai ką, matyt, vertė pagalvoti ir apie alternatyvas: D. Britanijoje formuotus žydų dalinius, į kuriuos, pasitaikydavo, britai vertė stoti lietuvius, ir Prancūzijoje kurtą lenkų armiją. Ši atrodė patraukliai menant gandus, jog ji į frontą pateks tik 1918 m. gegužę. Viltasi, iki tol karas baigsis, juo labiau, šnekėta, kad lenkai išeis į karą tik suformavę dvi divizijas. Tai buvo ne toks jau trumpas procesas, menant, kad 1917 m. rudenį jie buvo sukrapštę tik apie 2 000 kareivių ir laukė daugiau iš JAV. O dar lenkai iš anksto algą mokėjo, kad būtų galima palikti šeimoms, o jei neužtekdavo – pridėdavo iš savo fondo. Patekti į lenkų dalinius buvo paprasta – reikėjo pranešti apie norą šaukimo komisijoje ar kreiptis į lenkų komitetą Londone.
Menant visa tai nenuostabu, kad kai kas nuėjo savo noru, kaip kažkoks Liudvikas Pivariūnas iš Londono. Tačiau buvo kas pateko prieš valią, kaip 1918 m. pavasarį į D. Britaniją iš Olandijos atgabenti iš Vokietijos pabėgę belaisviai lietuviai (jiems vos išlipus iš laivo prisistatę lenkų kareiviai pareiškė, jog turės eiti į jų dalinius).

Matant britų paramą lenkams lietuviai jaudinosi, kad vers stoti į jų dalinius dokumentuose užsirašiusius polais, juoba, po kolonijas zujo lenkų verbuotojai. Jaudintasi ir dėl lenkų siekio parodyti britams, jog jokių lietuvių nesam, girdi, jei pavyks, tai ir britai spaus lietuvius stoti į lenkų dalinius.

Kaip ten bebūtų, liūto dalis lietuvių naujokų 1917 m. pabaigoje – 1918 m. pateko į britus dalinius. Ramiausiai jautėsi artimieji karių, nusiųstų į iš Rusijos pavaldinių sudarytus darbo batalionas. Ypač kada kai kuriuos pradėjo paleidinėti dar karui nepasibaigus.

Užtat Vakarų frontas pasiiminėjo savo duoklę. 1917 m. vasaros pabaigoje žuvo du Craigneuko lietuviai: Vincas Gudynas, palikęs žmoną ir tris vaikus ir Jonas Kukanauckas, palikęs našlę Marijoną Pemputę. 1918 m. rugpjūčio 1 d. Prancūzijoje galvą padėjo Viktoras Tautkus iš Fauldhouse, išėjęs savanoriu dar 1917 m. gegužės 1 d. ir išbuvęs fronte 11 mėnesių. Rugsėjo 26 d. ten pat, praleidęs fronte pustrečio mėnesio, krito Stasys Aleksandravičius, palikęs našlę su keturiais vaikais. Kažkada rudenį žuvo Kanadoje gyvenęs ir įstojęs į jos armiją Justinas Damijonaitis, Petras Žukauskas, Klemensas Pališkis, J. Karunaitis, Antanas Bulkaitis, P. Dunaitis, S. Stasiulevičius ir J. Beinora. Jų artimieji sulaukdavo oficialius pranešimus, kokį gavo V. Linkio našlė. Jai apie vyro mirtį nuo vokiečių bombos apkasuose trumpai parašęs karo kapelionas dar nurodė, jog jį palaidojo Gommecourt karių kapuose ir batalionas ant jo kapo pastatė kryžių. Be to, jis žadėjo atsiųsti asmeninius vyro daiktus ir nurodė, kad jei norėjo, našlė galėjo gauti kapo nuotrauką iš Karo ministerijos.

Kai kas dingdavo be žinios, kaip kažkoks Meškauskas, kurio žmona mirė jam išėjus į karą, palikdama tris vaikus (sklido gandas, kad pabėgo ir į Masblowną, kur gyveno šeima, ateidavo jo laiškai su Danijos pašto ženklais). Kai kas spėjo ir nelaisvėje pabuvoti, kaip Pranas Sodeika, tarnavęs ne bet kur, o „Royal Scots“ pulke, kitaip dar žinomame kaip Karališkasis pėstininkų pulkas. Tai buvo seniausias britų armijos pulkas, įkurtame 1633 m. 1918 m. kovo 21 d. vokiečiams pradėjus puolamąją operaciją „Michael“ P. Sodeika buvo sunkiai sužeistas ir po keturių dienų atsigavo Lenkijoje, Kalyšo ligoninėje, kur jam nupjovė kairę koją aukščiau kelio. Deja, žaizda gijo prastai. Reikėjo antros operacijos, bet vokiečiai nenorėjo daryti, girdi, pas juos maistas per prastas, o jis per silpnas. Tad 1918 m. rugpjūčio 12 d. jį ir dar būrį prastos sveikatos belaisvių išsiuntė Britanijon. Jei tikėti P. Sodeikos pasakojimu, kelionė buvo keista. Pusę kelio juos vežė prastuose vagonuose. Vokietijoje porai dienų įkurdino didelėje, gražioje ligoninėje. Maitino labai gerai ir sočiai, kas tuo metu Vokietijoje prilygo stebuklui. O prieš gabenant toliau, vokiečiai surengė atsisveikinimo vakarą išpuoštoje salėje. Grojo orkestras ir vokiečiai rėžė atsisveikinimo kalbas, linkėdami geros kelionės į namus. Linkėjo ir tęsėjo – belaisviai per Roterdamą rugpjūčio 18 d. pasiekė Londoną. Čia, karinėje karaliaus Jurgio ligoninėje P. Sodeikai ir padarė ilgai lauktą antrą operaciją.

Kai kas iš lietuvių išsisukdavo sužeistas, pavyzdžiui, Belgijoje buvo lengvai sužeistas Pijus Žukauskas. Buvo nukentėjusių ir nuo dujų, kaip S. Staniulis, P. Straškauckas, o buvo ir neatlaikiusių sunkumų bei ligų, kaip P. Pelkauckas, kelis mėnesius pragulėjęs ligoninėje nuo išsekimo ir reumatizmo. Neretai sužeistieji nebetikdavo tarnybai ir keliaudavo namo, pavyzdžiui, žinoma, kad dar iki karo pabaigos kaip nepagydomi ligoniai grįžo 13 Londono lietuvių: Arcimavičius, J. Lokaitis, A. Šteinis, J. Karevičius, St. Sečkus, J. Seinskas, A. Baltuškonis, A. Baranauckas, A. Glaudinšius, J. Mekionis, V. Degėsis, B. Opulskis ir P. Lečinskas.

Kaip lietuviai taikos metu pasižymėdavo kaip geri darbininkai, taip neliko paskutiniai ir fronte. Anot amžininkų, kaip geri šauliai minėti S. Žaliauskas, Ed. Matulevičius, St. Staniulis, J. Kalinauckas ir kiti. Regis, dukart medaliui už narsumą buvo pristatytas londonietis Jonas Dockas. Sykį Belgijoje atakos metu jis atsidūrė toli už vokiečių apkasų ir pataikė prie pat machine guns linijos. Prie vieno kulkosvaidžio buvę septyni vokiečiai išvydę lyg iš niekur atsiradusį J. Docką, jau kėlė rankas pasiduoti, bet, apsižiūrėję, kad jis vienas, puolė šaudyti iš revolverių, negalėdami atsukti į jo pusę kulkosvaidžio. J. Dockas, kuris buvo pirmas šaulys visame pulke, atsakymas keturis vokiečius paguldė, o likusieji pabėgo, gi J. Dockus užsivertė ant pečių kulkosvaidį ir grįžo pas savuosius. Medaliu už vokiečių „artmotvietės“ sunaikinimą buvo apdovanotas James Visbara.

Bet tai, kaip sakoma, viršūnėlės, po kuriomis dažnai stengiamasi paslėpti karo siaubus, apie kuriuos lietuviai kariai nevengė pasakoti laiškuose. Karas jiems prasidėdavo laivams išplaukus iš Anglijos. Juose naktį laikytasi užtemdymo, denyje drausta rūkyti, konvojus nors ir neilgoje kelionėje per Lamanšą lydavo karo laivai. Kai kas pajusdavo jo siaubą veikiai po išsilaipinimo Prancūzijoje. Pavyzdžiui, kai princo Alberto vardo Somerseto lengvųjų pėstininkų pulko 6 batalionas, kuriame tarnavo Albertas Kriaučiūnas 1918 m. rugpjūčio 1 d. atvyko į Prancūziją, pirmoje stotyje juos aplankė vokiečiai su geležies kiauši­niais; pradėjus joms kristi ant mūsų galvų, daug persivalgiusių pasimirė.

Neretai naujai atvykę daliniai kurį laiką praleisdavo užfrontėje, besirengdami mūšiams ir priprasdami prie artilerijos kanonados tolumoje, o paskui keliaudavo į pirmąsias linijas pakeisti mūšiuose išsekusių dalinių. O ten, be kitų dalykų, sparčiai mokėsi ir naujos terminijos, pavyzdžiui „fighting hand to hand“ (kautynės vienas prieš vieną), „over the top“ – taip britai vadino savo atakas, o priešo – „Jerry comming over the top“. Na, ir, aišku, „no mans land“ – niekieno žemė. A. Kriaučiūno žodžiais, nepamatęs niekaip neįsivaizduotum, kaip atrodo žemė tarp priešo pozicijų: pilna baisiausių duobių, kurias padaro sprogstančios minos ir kanuolių šūviai. Jokios gyvos dūšios ne­matyti. Paukščiai pakliuvę tuojaus nyksta nuo nuodingų gazų, net ir žiurkių daugybė slankioja apakusių nuo gazų. Vien tik vargšai kareiviai turi gyventi. Juos visuomet rasi belandžiojant po urvus ir grabes, užsimovusius kaukes ant veidų. Ir tie kareiviai – purvini, nė akių nežymu, nesiprausę, nesiskutę, drabužių nuplyšę nuo spygliuotų vielų, išrodo kokie tai ypatingi sutvėrimai, visai nepana­šus į žmones.

Dideliu iššūkiu tapdavo pripratimas prie gyvenimo apkasuose. Pavyzdžiui, Jonas Lingys apie savo pirmas dienas apkasuose 1917 m. pabaigoje rašė, jog oras blogas, šlapia, dumblas iki ausų, ir taip dieną ir naktį, valgį dar buvo galima kentėti, bet jau visokius sutvėrimus marškiniuose... Nors dar sveikata ir laikė, bet nesitikėjo, jei ir žiemą bus taip, sveikas sulaukti šiltesnių dienų. Bet, kaip liudija 1918 m. pavasarį rašyti laiškai, ir tada buvo ne ką geriau. Anot K. Pališkio, apkasuose buvo visoks gruntas, daug kur skystas ir dumblinas, purvas veik iki pažastų, batai nuolat buvo pilni vandens. Tiesa, lietuviai pripažino, jog britai rūpinosi kareivių sveikatą ir švara, dažnai išduodavo rūbus pasikeisti, išvedus iš pirmųjų linijų būdavo galima nusiprausti, praeiti sveikatos patikrinimą. Tačiau vis tik tai nekeitė fakto, jog, anot vieno lietuvio, jų gerovė fronte neretai priklausė nuo oro: sausas – tai ir vargo kur kas mažiau. Ir aišku, jeigu fronte tvyrodavo ramybė, apibūdinama tokia garsia fraze: Vakarų fronte nieko naujo. O jai pakildavo audra, kokių 1917 m. antroje pusėje ir 1918-siais buvo ne viena...

Taip į vieną tokią patekęs P. Karasevičius kovėsi į rytus nuo garsiojo Belgijos miesto Ypro buvusioje 60-je aukštumoje (60 hill), kur vokiečiai pirmą kartą 1915 m. panaudojo nuodingas dujas. Nuo to laiko kalva ėjo iš rankų į rankas. Čia kautasi ne tik ant žemės, bet ir po ja, kasantis po priešo pozicijomis ir sprogdinant jas. Taip 1917 m. birželio 17 d. australai, pusę metų rausę tunelį, tiek prigrūdo sprogmenų po priešo pozicijomis, kad sprogimas girdėjosi Londone ir Dubline, ir užmušė apie 10 000 vokiečių. Panašu, kad P. Karaševičius pateko į 1917 m. liepos 31 – lapkričio 10 d. vykusį vadinamąjį trečiąjį Ypro mūšį. Ir iškart kaip į pragarą: į 60 aukštumą juos vedė tamsią naktį, ir nieko nematė, tik duobes, vandenį, purvą, užmuštus arklius ir kareivius. Tvyrojo toks dvokas, kad negalėjo kvėpuoti. Žiurkių – pulkai, visai žmonių nebijojo; virš galvų be paliovos kaukė vokiečių ir britų artilerijos sviediniai.

Prašvitus P. Karaševičius išlindo iš duobės – o saulė nušvietusi lavonus aplink, kraujas sruvena kaip vanduo upeliais. Tą pamatęs visas sudrebėjau. Bet aplink buvo taip tylu, kad net pamanėme, jog karas baigėsi. Toje tyloje kareiviai papusryčiavo, išsivalė ginklus, parūkė, o P. Karaševičius ir dar laišką merginai parašė. Girdi, esu linksmas, sveikas ir gyvas. Bet 10 val. ryto pasigirdo baisiausias ūžimas ir jis pamatė į juos lekiant 10 vokiečių lėktuvų. Vienas tuoj nusileido žemyn ir apipylė kareivius kulkų lietumi iš kulkosvaidžio. Tiesa, jie vis tik gan lengvai išsisuko – buvo sužeisti tik keturi kareiviai.

O paskui jie lakūnui neberūpėjo: atskrido britų lėktuvai ir susikabino kaip vanagai. Kova tęsėsi visą valandą, po tam staiga kaip žaibas 3 orlaiviai krito žemyn: vienas mūsiškis ir du vokiečių. Ir tuoj padavus ženklą pakilo baisi pekla, iš abiejų pusią sugriovė kanuolės kaip perkū­nai, baisus padėjimas, nors gyvas ėmęs lysk į žemę, nėr kur dėtis, nėr kur pasislėpti. Že­mė dreba, granatos žviegia ir sprogsta, vienos ore kitos ant žemės išrausdamos baisis duobes. 24 colių granatos bekrintant gali­ma matyti 1 sekundę laiko. Ir taip kone kasdien per 14 dienų reikėjo vargti ir kęsti.

Joms pasibaigus P. Karaševičiaus dalinį išvedė trumpam poilsiui. Sugrįžimas vėl buvo baisus, po pirmos dienos jis, eidamas apkasais, tik vienoje vietoje suskaičiavo pusšimtį lavonų. Sudrebėjo ner­vai ir iš širdies nenoromis veržėsi klausimas: už ką ir kam gi šios žudynės, ar kad apsau­goti ir prikimšti turčių kišenius, ar kad užganėdinti tuščią ir kvailą valdonų puikybę?

Trečią kartą patekus į apkasus jau jautėsi ramiai nežiūrint viso karo orkestro aplinkui. Sykį, temstant, mažame apkase susigrūdę dešimt karių pradėjo vakarieniauti, ir tada sužvigo granata ir krito ant mus apkasų. Kas žuvo, kas buvo sužeistas, kaip P. Karaševičius, bet pagalba nesuskubino ir jis visą naktį pragulėjo tarp dviejų lavonų. Išaušus ir niekam nepasirodant, šliauždamas ir šlubuodamas nusigavo iki perrišimo punkto. Iš ten, aprišę žaizdas, jį išvežė pradžioj į Bulonę, vėliau – į Liverpulio ligoninę.

Po jau minėtos vokiečių operacijos „Michael“ volu pateko K. Pališkis. Jo dalinys buvo pasiųstas į operacijos tikslą – Amieno miestą. Likus iki jo net 30 mylių jau girdėjo artilerijos griausmą (beje, vėliau frontas priartėjo prie miesto per 8 mylias). Tiesa, atvykę dar savaitę ilsėjos, kol pakeitė priekinėse linijose australų dalinius.

Apkasuose pirmas vakaras pasitaikė tylus, tai K. Pališkis išlindo iš britų „dugout“ vadintos giliai įkastos žeminės (tiesa, ne tokios „poniškos, kaip buvo kai kurios kitos, panašios į požeminius miestus, su daugybe patalpų). Jį pasitikęs vaizdas priminė mėnulio paviršių: visur tik apkasai. Tik neilgai dairėsi – prabilo artileriją ir K. Pališkis smuko atgal į skylę, 30 pėdų į žemę iškastą ir ten tūnojau, užsidegęs žvakę ir užgraibęs neužbaigtą rūkyti cigaretą.

Ko gero, jam keistai nuskambėjo karininko žodžiai, kad gali ramiai miegoti, nes visur sargybos ir prie durų kabo barškutis, turėjęs perspėti apie dujų ataką. Ir – perspėjo, apie vidurnaktį. Kareiviai pašokę puolė dėtis dujokaukes ir sėdėjo su jomis, kol po pusvalandžio jiems pranešė, kad dujos išgaravo ir gali toliau miegoti. Bet pabudimas nebuvo labai malonus – anot K. Pališkio, pakirdo dumblini ir apšalę, čebatai pilni vandens, ėjome pusryčiau­ti. Pusrytys – arbata ir poras kietų bisquitų (cikorių), kuriuos griaužiant pa­vojinga dėl dantų, nes galį išsilaužti ir nuryti podraug su bisquito kąsniu.

Tuokart K. Pališkis apkasuose išbuvo tris dienas, per tą laiką atmušė vieną priešo ataką. Vėliau jo dalinį permetė į kitą karštą šios vokiečių operacijos tašką – Araso miestą. Čia, jo žodžiais, jau buvo kitaip: armotos šaudo dieną-naktį, žemė išrodo balta, visur kreida, kur prisiglausi ir susibaltini. Čia klampynai iki kelių ir apkasai tęsiasi per miestą Lens. Na­mai apgriauti visur. K. Pališkiui sykį pasisekė, kai kulka prakiurdė jam kepurę, kitą – ne taip, kai ant savo kailio išbandė „fighting hand to hand“. Šalia K. Pališkio sprogo granata ir viena skeveldra pataikė jam į nugarą, kita – kairį šoną. Užtat vėliau galėjo pasidžiaugti atsidūręs Niukaslio ligoninėje.

Tuo tarpu A. Kriaučiūnui 1918 m. rugpjūtį prasidėjęs sąjungininkų vadinamasis „Šimto dienų puolimas“ iš pradžių pasirodė panašus į linksmą pasivaikščiojimą. Per pirmas tris puolimo savaites jo dalinys nesutiko stipresnio vokiečių pasipriešinimo, o visas jų kontratakas nesunkiai atrėmė. Po trumpo poilsio grįžęs į frontą A. Kriaučiūno dalinys vėl devynias dienas vijosi vokiečius iki spalio 19 d. Tačiau po to jų pasipriešinimas ūmai išaugo. Vokiečiai net pradėjo rimtai kontratakuoti ir puolantiems į pagalbą buvo mesta daugiau pėstininkų bei artilerijos. Naktį iš spalio 27 į 28-ją A. Kriaučiūno daliniui buvo įsakyta išmušti vokiečius iš vieno kaimo. Anot jo, tai buvo purviniausias darbas kokį tąnakt prisėjo dirbti kaip esu armijoj. Turėjome peštis veik kiekvienoje stuboje. O stubose peštynės galite numa­nyti kokios, badėmės kaip žvėrys...

Bet badėsi, imdami namą po namo, kol paryčiu A. Kriaučiūnas susigrūmė su vokiečių karininku ir buvo sužeistas. Tiesa, lengvai, į kairės delną, ir nukentėjusiam teliko gailėtis, kad su tokia žaizdą niekas į Angliją nevežė. Laukė greitais grįžimas į frontą, o taip nebesinorėjo daugiau su vokiečiais tamsoje peštis, kad nors greičiau karė pasibaigtų.

Svetimoje armijoje, svetimame kare lietuviai dažnai matė tik vieną išsigelbėjimą – Dievą. Jei tik būdavo galimybė, prieš mūšį priimdavo, anot P. Karaševičiaus šv. Sakramentą, padaręs širdingą gailestį ir t.t. Tiesa, jam neužtekdavo laiko išpažinčiai. Dar sulaikydavo ir prastas anglų kalbos žinojimas. Atsidūręs ligoninėje jis tikėjo, kad Dievas jį išgelbėjo, nes į karą ėjo ne savo noru, ir meldėsi jam, kad daugiau nebetektų regėti tos peklos. Teisybė, nesunkiai esu sužeistas, bet manau, kad jau man užtenka. Anot jo, karas – baisus žodis, dabar gerai suprantu kodėl meldžiamės: „nuo maro, bado, ugnies ir karės išgelbėk mus Viešpatie!“ Dieną kanuolės ne taip griauna, bet naktį tai išvien tik ugnis liejasi, šviesu, kad galima net skai­tyti. Žemė dreba po kojomis, kaip gyvas aš negirdėjau tokios perkūnijos.

Jam, galima sakyti, antrino J. Lingys, savo draugui rašęs, kad guldamas vakare nežinai kas atsitiks naktį, kėlus rytą, nežinai kur nelaimė tavęs laukia, vien tik viltį turiu pas Viešpatį Dievą, per užtarymą Panelės Švenčiausios, ir vienintelį randu sau geradėją Jėzų Kristų. Visose nelaimėse vien pasitikiu ant Apvaizdos Viešpaties Dievo, at­mindamas Kristaus žodžius: kada mokytiniai šaukės prie Jo pakilus audrai ant jūrių, apaš­talus pavadino mažatikiais. Daug krikščio­nių žuvo dėlto, kad yra mažatikiais. Kas tiki, tas niekuomet nežus, nors šios žemės gyvasties nustotų. Tikėjimas mane sutvirtina, jaučiuos ramus. To trokštu visiems.

To – ir taikos. Jos laukė ir fronte, ir užnugaryje.

Ir sulaukė.

1918 m. lapkričio 11 d. buvo paskelbtos paliaubos. Pasaulis džiūgavo ir skaičiavo aukas. Ne išimtis buvo ir Britanijos lietuviai. Londono lietuviai suskaičiavo daugiau nei 200 britų armijoje tarnavusių tautiečių, iš kurių 11 žuvo, du dingo be žinios, o 24 buvo sužeisti. Kitur, išskyrus Glazgą, skaičiai buvo mažesni, sakysim, iš Widness į britų armiją buvo paimta 16 vyrų, vienas iš jų žuvo, iš Wievpark – dešimt, iš jų keturi buvo sužeisti; Carfino – aštuoni, iš jų du žuvo ir taip toliau. 1919 m. pradžioje suskaičiuoti 24 žuvę 24 Škotijos ir 42 Anglijos lietuviai, o sužeistų bendrame skaičiuje – apie 75.

Riedėjo ir skausmo, ir džiaugsmo ašaros – atėjus 1918 m. žiemai iš britų armijos buvo paleisti pirmieji 100 000 kareivių, namuose pasirodė ir pirmieji lietuviai. Tačiau džiaugsmą temdė gandai, kad dar daug vyrų, ypač išvežtų į Prancūziją karui baigiantis, dar ilgai liks kontinente, nes saugos belaisvius, vokiečių ir jų sąjungininkų karinius sandėlius.

Ir vis tik atėjus 1919 m. pavasariui grįžtančiųjų daugėjo, pavyzdžiui, į Mosblown grįžo Prancūzijoje sužeistas Andrius Bielkevičius, taip pat Juozas Jančiauskas, Antanas Jocys, Antanas Popieraitis, Mykolas Ramanauskas, darbo batalionuose buvę Pranas Volskis, Julius Pukys, P. Jocys, Kazimieras Nargelis ir Pijus Giraitis. Tačiau kai kas, jausdamas, kad prieš imigrantus nukreiptos britų aistros vis dar kunkuliavo, pagalvodavo apie grįžimą į Lietuvą ar tarnybą jos armijoje. Pavyzdžiui, Jonas Blažys, ilgą laiką buvęs Prancūzijos fronte ir net patekęs į vokiečių nelaisvę reiškė norą, jei tik galima būtų, pereiti iš britų armijos į Lietuvos, tik vyrus sulaikydavo šeimos.

Tačiau vis tik mažiausiai bent vienas atsirado – Lietuvos armijoje tarnavo ne kartą minėtas A. Kriaučiūnas. Beje, tarnybos metu jis rašė į Lietuvos spaudą apie britų kariuomenės patirtį ką tik pasibaigusiame kare. Jo tekstuose pastebimas literatūrinis talentas ir jeigu ne netikėta mirtis, gal jis būtų parašęs ir knygą apie savo išgyvenimus Vakarų fronte 1918 m.

Beje, Vakarų frontas nebuvo vienintelis, kur lietuviai kovėsi britų armijos gretose. Jų būta ir kituose frontuose, net ir Šventojoje žemėje.

Bet tai jau kita istorija.

Straipsnis parengtas remiantis knyga „Jo Didenybės prieglobstyje: Didžiosios Britanijos lietuviai Pirmojo pasaulinio karo metais“.