„Kapo“ atskirais atvejais, privengė net konclagerių sargybiniai. Patologinis žiaurumas, atviras sadizmas ar tiesiog noras išlikti antžmogiškomis sąlygomis?
Kaip sakė Aušvico konclagerio komendantas Rudolfas Hesas: „Nei vienas, net stipriausias stovyklos valdytojas, nebūtų pajėgus kontroliuoti ir organizuoti tūkstančių kalinių be vietinės, vidinės pagalbos“. O kontroliuoti buvo ką – skaičiuojama, kad nacių valdymo metu buvo įsteigta daugiau kaip 1000-is panašios paskirties įstaigų.
„Kapo“ dažniausiai būdavo skiriamas iš kriminalinių nusikaltėlių tarpo, kurio, kad ir sąlyginis lojalumas sistemai bei nedidelis socialinis jautrumas padėdavo lengviau valdyti kalinių mases.
„Kapo“ turėjo savo komandą, taip vadinamus voraibeiterius, hilfskapo, unterkapo arba podkapo.
Geltonas raištis ant rankovės ir lazda rankoje – atskirti kalinių minioje juos sunku nebuvo. Be didelės valdžios kitų nuteistųjų atžvilgiu, kapo gaudavo daugiau ir geresnio maisto, rūkalų, kartais – alkoholio, dažnai gyvendavo atskiroje barakų dalyje. Situacija galėjo pasikeisti pakankamai greitai – netinkamai savo pareigas vykdantis „kapo“ būdavo „pažeminamas“ iki eilinių kalinių lygmens ir turėdavo ne tik dirbti fiziškai sunkius darbus, susidurti su gręsiančia dujų kamera, bet ir susitikti kaip lygus su lygiais su vakarykščiais „pavaldiniais“. Kuo tai grėsė, visi suprantame. Todėl „kapo“ stengėsi.
Buvo ir kitokių pavyzdžių. Lenkas Stefanas Krukowskis, vėliau parašęs knygą „Buvau Kapo“ ar rašytoja Zofia Posmysz, kuri savo atsiminimuose aprašė savo „kapo“ slapyvardžiu Polka. Tokie „funkcionieriai“ rėmė kalinius, perspėdavo apie stovyklos prižiūrėtojų rengiamas akcijas, dalindavosi maisto atsargomis, labiausiai nusilpusiems slapta leisdavo nedirbti ir t.t.
Deja, jų buvo absoliuti mažuma. Pasibaigus karui, dalis „kapo“ buvo teisiama kartu su savo „viršininkais“ vokiečiais, dalis – individualiai. Dalis jų tiesiog neišgyveno – buvę likimo „broliai“ negailėdavo jiems atsilyginti už patirtas kančias.
Vokiška tvarka ir disciplina buvo „praktiška“ – be ideologinių priežasčių, tikrų ar įsivaizduojamų priešų naikinimui gyvavo ir „senas, geras naudos gavimo principas“ – skrupulingai paskaičiuoti maisto daviniai minimaliai palaikantys žmogaus gyvybines funkcijas ir Aušvico kalinius pasitinkantis užrašas ant vartų „Arbeit Macht Frei“ („Darbas išlaisvina“) puikiai nusako koncentracijos stovyklų esmę – kaliniai privalo teikti naudą Reichui. Ir jie teikė – purviniausi lauko, statybiniai, žemės darbai, patarnavimas nacių pareigūnams, vėliau – bombarduojamų Vokietijos miestų griuvėsių valymas ir tvarkymas. Net „slaptieji“ nacių V-ginklai (apie juos rašiau ČIA) dalinai buvo renkami mirties stovyklų kalinių rankomis. Šiame purvo, kančių ir siaubo pasaulyje atsirado vietos ir moterims prižiūrėtojoms. Kelios jų taip išgarsėjo, kad mintis ir protus jaukia iki pat šių dienų.
Irma Grese vaikystėje niekuo neišsiskyrė iš bendraamžių – gal kiek daugiau drovumo, uždarumo, tačiau pamažu mergina keitėsi – motinai nusižudžius įtariant vyrą neištikimybe, Irma pasuko savais keliais. Visą laiką norėjusiai tapti medicinos seserimi, jaunai moteriai nepavyko įgyvendinti svajonės. Tačiau 18-metė Irma pasiprašė savanore į esesininkių ruošimo kursus, o vėliau – ir į darbą Ravensbriuko koncentracijos stovykloje.
Jau greitai apie šią „neįvykusią medicinos seserį“ sužinojo stovyklos kaliniai – ilgaauliai batai, pintas odos rimbas ir laukiniu pasitenkinimu degančios akys atliekant vieną mėgstamiausių užsiėmimų – badu marintų šunų pjudymą ant pasirinktų kalinių. Uolumas jai padėjo kilti karjeros laiptais, Irma tampa vyriausia Aušvico prižiūrėtoja. Atsakingos pareigos lemia ir didesnę „darbinę atsakomybę“ – jauna moteris pati atrinkinėja pasmerktuosius į dujų kameras, artėjant frontui „racionaliai skirsto išteklius“ evakuacijai ir eliminavimui vietoje. Tokią ją, paskendusią darbuose bei rūpesčiuose ir suėmė britai, 1945-ųjų balandžio 17-ąją.
Nesunku nuspėti, kad 9 savaites trukusio teismo metu Irmos elgesį lengvinančių aplinkybių rasta nebuvo, tačiau tiesiogiai suteiktų kančių kaliniams liudininkų – apstu. Spauda ją vadino „Šviesiaplaukiu monstru“, o stovyklos kaliniai – „die Hyäne von Auschwitz“ („Aušvico hiena“).
Nepanašu, kad nuteista mirties bausme pakariant, Irma nors truputį gailėjosi. Paskutinę naktį prieš egzekuciją iš jos kameros sklido nacių dainos, o neriant kilpą ant kaklo, moteris dėbtelėjo į savo budelį ir teištarė: „Schnell“ („Greičiau“).
Kaip ir anksčiau aprašyta „kolegė“, Ilse Koch buvo gera ir paklusni pradinės mokyklos mokinukė, gabi tiksliesiems mokslams, mandagi, tik retai besišypsanti. Baigusi buhalterijos kursus pradėjo dirbti kontoroje, o 1932-aisiais tapo nacių partijos nare.
Būsimą gyvenimo meilę Karl-Otto Koch‘ą (jis, kartu ir būsimas Buchenwald‘o koncentracijos stovyklos komendantas) Ilse sutiko „draugiškame nacių kolegų būryje“. Gera žmona sekė savo vyrą jam kylant karjeros laiptais, o geras vyras leido jai šiokius tokius kaprizus – tarkime, naktinė lempa prie lovos, kurios gaubtas pagamintas iš tatuiruoto kalinio odos. Tiesa, vėliau vykusiems teismams nepavyko rasti daiktinių įrodymų, o iki šiol saugomi egzemplioriai pasirodė pagaminti iš celiuliozės ar karvės odos.
Visgi, daugybė liudininkų patvirtino, kad „Frau Abažūr“ (taip ją vadino stovyklos kaliniai) užsakinėdavo pirštines, knygų viršelius ir kruopščiai atsirinkdavo „žaliavą“ iš kalinių tarpo.
Tokia saviveikla neliko nepastebėta pačių nacistų – „už garbingo SS organizacijos vardo diskreditavimą ir asmeninio pasipelnymo siekį“ stovyklos komendantas ir jo žmona buvo nušalinti nuo pareigų ir suimti, tiesioginiu SS generolo Josias‘o nurodymu. Princo titulą turinčiam generolui pasišlykštėjimą kėlė Koch‘ų veikla. Komendantas po išsamaus tyrimo buvo sušaudytas, tuo tarpu Ilse – paleista.
Nežinia kiek gyvybių išgelbėjo nacių karininko sprendimas (apie panašų įvykį rašiau ČIA), tačiau režimo konvulsijos ir karo pabaiga nereiškė, kad Frau Abažūr darbai pasimiršo. Jau po kelių mėnesių ją suima amerikiečiai, bet vėlgi, įrodymų apie žmogaus odos gaminius nerandama ir moteris po kelių metų kalėjimo paleidžiama į laisvę.
Tai supurto visuomenę iš pašaknų – spauda bei viešosios opinijos spaudimas priverčia atnaujinti tyrimą ir dabar Ilse keliauja už grotų su įkalinimo iki gyvos galvos nuosprendžiu. Vienas iš moters vaikų nusižudo, negalėdamas pakelti motinos kaltės, o pačią nuteistąją pamažu pradeda kankinti kliedesinis sutrikimas. Kalėjimo gydytojui ji skundžiasi, kad tiek gyvieji, tiek mirusieji stovyklos kaliniai lankosi jos kameroje ir jai grasina. 1967-ųjų metų rugsėjo 1-ją, praėjus lygiai 28-iems metams nuo II-ojo Pasaulinio karo pradžios, Ilse Koch galutinai atsikrato savo praeities demonų pasikardama kalėjimo kameroje.
