Vienas iš tų dalykų, už kuriuos sovietų laikais man norėdavosi aptverti Kauną spygliuota viela. Kauniečiai ir anuo metu netryško noru parduoti bilietus į krepšinį vilniečiams. Turite, maždaug, savo „Statybą“ ir turėkitės. Tai net Maskvoje sutikdavome vieną kitą vietinį sirgalių, kuris prieš Raudonąja armiją. Daug nesiaiškindavome kodėl, ne tie laikai, bet sirgdavo net Maskvoje vienas kitas už „Žalgirį“. Visi Lietuvoje suprasdavo Sabonio ir Tkačenkos kovą taip: tai biblinė Dovydo ir Galijoto dvikova. Mes, Dovydai, kaunamės beveik beviltiškoje kovoje su monstriško dydžio raudonąja armija. Biblija yra labai gera ir teisinga knyga. Jau prieš du tūkstantmečius aprašė, kad Dovydas, tas lieknas vyriško grožio idealas, gali įveikti ir parklupdyti Galijotą. Tai jaunas, grakštus ir gražus Sabonis buvo mūsų Dovydas, o Tkačenka – Galijotas.

Kaip Biblijoje parašyta, taip ir atsitiko. Iš pradžių Galijotą parklupdėme krepšinio aikštelėje, o vėliau ir naikinant imperiją. Nes taip parašyta Biblijoje. Jei jums neramu ar nežinote ką daryti: Biblijos skaitymas padeda ir suteikia vilties net beviltiškoje situacijoje.

Bet tokių sportinių epizodų iš Dovydo ir Galijoto kovų buvo daugiau. Pirmasis ryškus tai Vengrijos ir Sovietų Sąjungos vandensvydininkų kruvinas mūšis olimpinėse žaidynėse Melburne, Australijoje, 1956 metais. Ką tik sovietai tankais sutraiškė vengrų sukilimą, o po kelių savaičių įvyko olimpinės žaidynės. Vengrų rinktinė buvo olimpinė čempionė ir labai rimtai ruošėsi sporto stovykloje Čekoslovakijoje naujoms olimpinėms. Sukilime jie nedalyvavo, tik girdėjo neaiškius gandus. Vėlu buvo ką nors daryti, kai sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Tačiau baseine, olimpinių žaidynių pusfinalyje jų laukė Sovietų Sąjungos rinktinė. Na nors tiek…

Ervin Zador

Vengrai pasiruošė išprovokuoti vandensvydininkus iš Maskvos. Jie mokėjo rusiškai daug keiksmažodžių ir kitokių negerų žodžių. Abi pusės žaidė grubiai. Tačiau vengrai po dviejų Ervino Zadoro įvarčių pirmavo 4–0 ir sovietų nervai neišlaikė, pradėjo Zadoro medžioklę. Galų gale vienas rusas vandensvydininkas liuobė Zadorui į veidą taip žiauriai, kad iš šono atrodė – išmušė akį ar prakirto kaukolę. Fotografiją pridedam kaip atrodė Ervino veidas po to smūgio.

Abi pusės pradėjo muštis. Sirgaliai palaikė vengrus – o kaip kitaip, stebėjo daug vengrų tą mačą – ir skanduodami antisovietinius šūkius spjaudė į baseiną, puolė gaudyti sovietų žaidėjus. Varžybas teko nutraukti. Rusijos komandą australų policija evakavo. Pusfinalyje pergalę užskaitė vengrams. Vengrai vėl tapo olimpiniais čempionais, finale įveikę 2–1 Jugoslaviją. Bet ryškiausioji Vengrijos vandensvydžio žvaigždė Ervinas Zadoras finale žaisti negalėjo dėl veido traumos.

Ervinas Zadoras į Vengriją negrįžo. Vėliau dirbo treneriu Kalifornijoje ir buvo vienas iš tų trenerių, kurie išugdė JAV plaukimo superžvaigždę Marką Spitzą.

O dabar prisiminsime kito sporto ledo ritulio žvaigždę – čeką Jaromirą Jagrą. Jis visą gyvenimą stengėsi vilkėti marškinėlius su numeriu 68. Net kai žaidė Rusijos viduryje – Omsko „Avangarde“ – marškinėlius vilkėjo su numeriu 68. Principingai. Nes 1968 metais malšinant „Prahos pavasarį“ žuvo jo senelis.

Jaromir Jagr

Visi žino kas atsitiko čekams 1968. Taip, vėl Kremlius į eilinę brolišką šalį įvedė savo tankus. Jėga numalšino taikų „Prahos pavasarį“. Nuo „Prahos pavasario“ apylygių ledo ritulio komandų Sovietų Sąjungos bei Čekoslovakijos ledo ritulio mačai buvo su politine potekste. Už 1968 metus! Motyvacijos čekams pakakdavo. Ir tarybukai suprasdavo žiūrėdami ledo ritulį už ką kaunasi vaikinai nuo Vltavos krantų.

1969 metais pasaulio ir Europos čempionatas turėjo vykti Čekoslovakijoje. Na bet visi suprato, kad tribūnose įsižiebs neužgesinamų konfliktų laužai, todėl čempionatas buvo perkeltas į Švediją. Ten čempionais tapo Sovietų Sąjungos rinktinė, tačiau abu mačus su Čekoslovakija čempionai pralaimėjo. Paduokite čekams ką nors rusiško ir jie tai suplėšys į smulkius gabalėlius. Kiit mačai čekams nebuvo svarbūs. Čekas Jaroslavas Holikas nukritęs ant ledo imitavo šaudymą automatu į rusų rinktinę. Geriausias ano meto čekų puolėjas Martinas Nedomanskis ir po daugelio metų atsisakydavo kalbėti rusiškai. Tik angliškai. Nors rungtynių metu su malonumu vartodavo rusiškus keiksmažodžius. Na ir rusai neatsilikdavo, bet kokį tvirtesnį čekų jėgos veiksmą atsakydavo apkaltindami čekus fašizmu. Fašistus lupdavo be stabdžių.

Po 1969 metais laimėtų bronzos medalių ir dviejų pergalių prieš Sovietų Sąjungą Čekoslovakijos ledo ritulio rinktinę namie tėvynainiai sutiko kaip nacionalinius didvyrius. Nesvarbu – bronza, svarbu du kartus įveikta Sovietų Sąjunga. Prahoje įvyko šimtatūkstantinis mitingas. Na ir pakeliui buvo sugriauta „Aeroflot“ atstovybė. Maskvos išvados buvo žiaurios. Dar labiau prisuko varžtus. Atleido Čekoslovakijos kompartijos vadovą Dubčeką. Pakeitė lojalesniu Husaku.

Sovietų ledo ritulininkai net skųsdavosi savo sporto viršininkams, kad neįmanoma žaisti su čekais. Skauda labai. Na bet o ką daryti, tankų atgal jau nesugrąžinsi. Tekdavo atkentėti rusų ledo ritulininkams už visus Kremliaus gerontokratų veiksmus.

Wladyslaw Kozakiewicz

Ilgametė tradicija kautis ledo ritulio aikštelėje čekams su rusais išliko. Ir visada prisimenant skaičių 68. Niekada nepamiršo. Lietuvoje, nors šis žiemos sportas nebuvo niekada populiarus, bet mačus tarp čekoslovakų ir rusų žiūrėdavome. Žinojome geriausius čekų žaidėjus. Jie skraidydavo sakalais per tokius mačus.

Lenkijos rinktinės šuolininkas su kartimi V.Kozakievičius (iš Šalčininkų, beje) per olimpiadą Maskvoje 1980 metais po atkaklios kovos šuolių su kartimi sektoriuje parodė išraiškingą gestą dviem rankomis visiems rusų šuolininko sirgaliams Maskvoje ir ne tik, kuris reiškė dėjau aš ant jūsų skersą. Visą laiką idėja parodyti Kremliui kas yra kas buvo gyva tarp soclagerio sportininkų.

Aš paminėjau tik kelis politinės kovos sporte ryškiausius epizodus. Po futbolo rungtynių visko atsitikdavo net ir sovietiniame Vilniuje. Pofutbolinės eisenos Vilniuje greit pavirsdavo politinėmis manifestacijomis. Teko patirti tą minios džiaugsmą einant kartu skanduoti:

Viens, du, trys, graži Lietuva...

Wladyslaw Kozakiewicz

Ir taip toliau. Tik po to gauti bananu per nugarą tai jau buvo labai nemalonus jausmas. Net saldu burnoje pasidarydavo ir išdulkėdavo visos pažangios mintys.

Nenorėčiau skatinti sporto politizavimo. Aistrų sporte pakanka ir šiaip. Na bet o ką daryti, jei patyrei didelę istorinę kančią, kitų legalių būdų totalitarizmo sąlygomis išreikšti savo nuoskaudą neturi. Tai lieka nors sportas. Ir šiais laikais puikiai žinome tokios užmaskuotos sportine kova priešpriešos atvejus. Velso ir Anglijos rinktinių kaulus traškinančios dvikovos regbio stadione. Arba visiems iki skausmo žinomas El clasico. Madrido „Realas“ prieš „Barcelona“. Ir futbole, ir krepšinyje šiuose mačuose yra politinė potekstė. Katalonų kova už nepriklausomybę ir ispanų noras parodyti savo viršenybę katalonams.

Vaclav Nedomansky

Pusiausvyrai, kad neįsijaustume į amžinojo teisuolio pozą, prisiminkime latvių krepšinio pergales prieš Lietuvą. Aršieji braliukai mums primena ir primins kas mažesnieji, manau dar ne kartą, ypatingai aršiai žvilgančiomis akimis mums parodys ką nors negero krepšinio fronte. Latviai – ne mažieji braliukai!

Na, bet nors fašistais nevadina.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)