Ne, autorius nevartoja psichiką veikiančių preparatų, tačiau panašūs teiginiai, labai tinka šiuolaikiniuose socialiniuose tinkluose internete susikūrusioms pseudo-istorikų grupėms, kuriose galime pasiskaityti „netikėtų atradimų“ ir alternatyvių istorijos variantų patiekiamų „remiantis nenuginčijamais faktais“. Šiandien jums papasakosiu apie vieną, jau tikrą karinę sąsają tarp minėtų čiliečių ir Vokietijos.
Vertinant neginkluota akimi (labai tinkamas išsireiškimas, kalbant apie karo istoriją) Čilės armija, nuo pat jos susikūrimo buvo... nebloga. Kodėl pateikiu tokį atvirai rezervuotą vertinimą? Tuojau pat paaiškinsiu.
Įsteigtos 1810 metais Čilės ginkluotosios pajėgos, kaip ir kiek daugiau nei šimtmečiu vėliau susikūrusios Lietuvos kariuomenė, augo ir tvirtėjo kovose. Iškovota Nepriklausomybė nuo kolonistų ispanų ir jų pusę palaikančių vietinių rojalistų. Pergalė Konfederacijų kare, kuomet Čilė bei Argentina vienoje pusėje kovėsi su Peru ir Bolivijos Konfederacija kitoje, bei po keturiasdešimties metų įvykęs Ramiojo vandenyno karas, kartais dar vadinamas Kalio salietros karu, kuriame Čilė jau antrą kartą nugalėjo tas pačias kaimynes, tarsi patvirtina teiginį – su Čilės karine galia reikia skaitytis, bet...
Kiekvienos kariuomenės galios stuburu yra disciplina, o su ja Čilės kariuomenėje buvo problemos – masinis dezertyravimas laikytas kasdieniu reiškiniu. Dezertyrai burdavosi į gaujas ir savaip prasimanydavo duonos kąsniui. Vienai žymiausiųjų XIX am. pirmos pusės brolių Pinčeirų gaujai suvaldyti prireikė tos pačios kariuomenės, o visuomenės požiūris į valstybės karo tarnybą, pasitelkus visiems žinomą posakį, buvo „žemiau grindjuostės“.
Prancūziškas kariuomenės tipas tarsi „užšalo“ Napoleono karų laikotarpyje, britų kariuomenės modelis su stipriu laivynu buvo netinkamas, o štai Prūsiškas – su stipria ir disciplinuota sausumos kariuomene atrodė labai patraukliai.
Gana keistai nuskambės, tačiau iš dalies, kariuomenės modelio pasirinkimas sukėlė tikrų tikriausią pilietinį karą. „Ne viskas taip vienareikšmiška“, kaip mėgsta sakyti vieni mūsų kaimynai – atitinkamos Konstitucijos pataisos bei apačių noras viską keisti, o viršūnių noras išlaikyti esamą padėtį privedė prie ginkluotos konfrontacijos. Diktatoriškų užmojų turintį Prezidentą Jose Manuel Balmaceda palaikė armija, oponuojantį parlamentą – laivynas. Visgi, svarbiausiu reformų katalizatoriumi galime laikyti kapitoną Emil Körnerį, kuris 36-ių Prūsijos kariuomenės karininkų priešakyje atvyko reformuoti Čilės kariuomenės. Tai ką jis pamatė, jam nepatiko nuo žodžio „visai“: karininkija buvo mokoma fechtuotis, tačiau ginkluotės ir bent kiek modernesnės taktikos suvokimas buvo apgailėtiname lygmenyje. Tikriausiai mažai kas galėjo geriau vadovauti kariuomenei negu Prūsijos „Kriegsakademie“ (aukščiausio rango karininkų mokymo įstaiga šalyje) auklėtinis. Nesunku nuspėti, po eilės permainingų kovų E. Körnerio vadovaujama kariuomenė laimėjo prieš Prezidento J. M. Balmacedos konservatorius Concon ir La Placilla mūšiuose, o pastarajam beliko nusišauti, ką jis, beje, garbingai ir padarė.
E. Körneris, jau brigados generolas ir Čilės armijos Štabo viršininkas pasiraitojo rankoves bei ėmėsi reformų. Dar keliaudamas garlaiviu iš Europos, su vokišku pedantiškumu, jis mokėsi ispanų kalbos, todėl dabar Armijos Štabo koridoriuose skambėjo vokiškai trumpi įsakymai bei laužytos ispaniškos frazės. Daugelis kareivių nemokėjo skaityti ir rašyti, o jų higienos įgūdžiai reikalavo hmm.. tam tikrų korekcijų.
Buvo pakeistos bene visos karininkų mokymo programos. Pėstininkų, kavalerijos ir artilerijos kariūnai (būsimi karininkai) pradėjo mokytis skirtingos trukmės studijose. Buvo sustiprinti arba sukurti naujai specialūs kursai apie kariuomenės rūšių sąveiką, balistiką, karo inžineriją, geodeziją ir kartografiją. Mokymo programose atsirado aukštoji matematika, fizika, chemija ir istorija. Tačiau treniruočių špagomis – neliko. Vietoje jų kariūnai mokėsi kautynių vyras prieš vyrą, šaudė koviniais šoviniais ir liejo prakaitą stumdami artilerijos pabūklus įvairiomis gamtinėmis sąlygomis. Šalyje buvo įvesta privalomoji karinė tarnyba.
E. Körnerio pastangomis įkuriama Aukštoji karo akademija gabiausiems absolventams bei įsteigta jaunesniųjų karininkų mokykla, tapusi savotišku socialiniu liftu talentingiems varguomenės jaunuoliams. Nors teikiamos stipendijos viliojo ne itin turtingos šalies jaunuomenę, tačiau griežti stojamieji egzaminai ribojo patekusių į studijas skaičių – aukštosios karo mokymo įstaigos priimdavo tik apie 5 procentus stojančiųjų.
Pamažu, iš ginkluotos driskių minios, Čilės kariuomenė virto trokštamu karjeros ir gerbiamu visuomenės institutu, karininkai – vienu labiausiai išsilavinusių gyventojų sluoksniu, o kaimyninės valstybės nustojo puoselėti planus apie karą su šia šalimi.
Žinia, „medalis turi dvi puses“ – kariškių įtaka valstybėje iki pat nūdienos išlieka didžiulė, o jeigu prisiminsime A. Pinočeto diktatūrą, suprasime, kad jie mano jog žino „kas šaliai yra geriausia“.
E. Körneris Čilę paliko po 25-rių metų tarnybos. Atsilikusią, muškietomis ginkluotą kariuomenę vokietis pavertė grėsmingiausia Lotynų Amerikos karine jėga. Įsikūręs Berlyne su žmona ir 4-riais vaikais, jis visgi negalėjo pamiršti tolimos šalies tapusios jam antraisiais namais. 1920-ųjų kovo 23-ją E. Körneris paliko šį pasaulį, tačiau ne Čilę. Remiantis jo testamentu, jau po 4-rių metų, Generolo palaikai buvo nuplukdyti į jo mėgtą Valparaiso miestą ir atgulė amžino poilsio specialiai valstybės lėšomis pastatytame mauzoliejuje. Laidotuvių ceremonijoje plevėsavo visų Čilės ginkluotojų pajėgų rūšių vėliavos, o stebint dabartinius Čilės kariuomenės paradus svarbu nesusimaišyti. Kartkartėmis atrodo, kad prieš tave marširuoja įvairių istorinių laikotarpių Vokietijos karinės pajėgos.
