Juvelyrikos paroda – kaip bandymas prikelti Gintaro kelią XXI amžiuje
Lietuva trokšta tapti apdirbimo bei prekybos šiuo „saulės akmeniu“ lydere visame pasaulyje. Tuo tikslu Giedrius Guntorius, vienas iš šio verslo atstovų, užsimojo iš peties ir pirmą kartą šalies istorijoje suorganizavo pirmąją tarptautinę gintaro ir juvelyrikos parodą „Amber trip 2004“. Renginio tikslas buvo aiškus–pristatyti pasauliui Lietuvos 9visų pirma, nes parodoje dalyvauja ir aplinkinių šalių juvelyrai) gintaro apdirbėjus ir padėti rasti jiems naujų verslo partnerių bei rinkų. Išsiuntus per 10 tūkst. kvietimų žymiausioms pasaulyje juvelyrikos firmoms bei ekspertams, į pirmąją parodą atvyko per 50 kompanijų atstovų beveik iš visų žemynų. Pasak renginio organizatoriaus, jau antrą parodos dieną jis buvo šokiruotas jos sėkme. Kontaktai mezgėsi ir derybos vyko nenutrūkstamai. Pačią pirmą dieną viena Amerikos verslininkė nupirko „bandomąją partiją“ gintaro dirbinių už 100 tūkst. dolerių.
Paradoksalu, bet Lietuva, kuri tradiciškai yra vadinama gintaro gimtine (nors ta tėvyne yra Prūsija), neišnaudoja visų savo galimybių ir gintaras dar netapo visaverčiu mūsų ambasadoriumi pasaulyje. Gal ši paroda užpildys šią spragą? Juolab, kad tradiciškai rengiama paroda pamažu įgavo pagreitį, kol šiemet ją, aišku, sustabdė pandemija. Ir taip po pusantro tūkstančio metų istorijos ratas apsisuko: Lietuva vėl visam pasauliui tapo žinoma: tik šįkart ne Arvydu Saboniu, bet ir laiko patikrinta preke – gintaru. Nors konkurencija šioje rinkoje labai aštri: be tradicinių mūsų konkurentų latvių, labai stiprias pozicijas (jei ne stipriausias) šiame versle užima lenkai.
Gintaro kelias I
Taigi, pirmame mūsų eros amžiuje įžymusis senovės romėnų istorikas Tacitas aprašė aisčius, kurie Baltijos seklumose renka gintarą ir maino jį įvairias prekes su atvykstančiais pirkliais. Aisčiai – tai prūsų bei lietuvių gentys, nes tik jų gyvenamose teritorijose jūra meta gintarą. Romėnai mėgo ir vertino gintarą. Kaip, beje, ir senovės graikai. Tad gintaras nuo Baltijos krantų nenutrūksta grandine per amžius sruvo į Viduržemio jūros baseino šalis. Ir ne tik jas. Gintarą vertino arabai. O jau V m.e. a. jis žinomas...visoje Kinijoje. Senovės graikų, romėnų bei arabų monetos, gausiai randamos dabartinėje Kaliningrado srityje, tai geriausiai paliudija.
Tad Gintaro kelias – tai sąlyginis pavadinimas: anais, priešistoriniais laikais buvo daugybė „komercinių“ maršrutų, kuriais „saulės akmuo“ pasklido po visą senovės pasaulį. Ir niekas dar rimtai nepalygino, kas turėjo didesnę reikšmę senovėje mainams tarp tautų: gintaro ar šilko kelias?
Kaip „padalintas“ gintaras, tiksliau, jo gavybos bei apdirbimo rinka?
Geologinės žvalgybos žiniomis, 90 proc. pasaulyje žinomų gintaro klodų glūdi rytiniame Baltijos pakraštyje prie Jantarnyj (seniau Palvininkai) gyvenvietės pakraštyje. Kasmet čia iškasama keli šimtai tonų šių suakmenėjusių sakų. Kiek tiksliai – minėto kombinato vadovai nežino ir tikriausiai niekada nežinos: visada dalis iškasamos gintaro produkcijos „nubyra“ į šoną. Na, bet svarbu kas kita: šio unikalaus mineralo žmonijai dar užteks ilgus dešimtmečius. Kas kita – gintaro kainos: pvz., per 10 metų (1995–2005 m.) jos pašoko lygiai10 kartų. Dabar gintaro kilogramas priklausomai nuo jo kokybės ir dydžio kainuoja iki kelių šimtų ar tūkstančių eurų. Ir tai, aišku, ne riba. Beje, ir joks kitas mineralas visame pasaulyje (ir net nekalbant apie brangiuosius metalus – auksą, sidabrą ar platiną) nepabrango taip smarkiai, kaip gintaras.
Dar gintaro randama Meksikoje, Bolivijoje, Dominikoje ( atseit šioje šalyje rastas gintaro gabalas su „įkalintu“ dinozaurų kraujo prisigėrusiu uodu ir užvirė visą „košę“ S.Spilbergo filme „Juros periodo parkas“).
Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie rastus gintaro klodus Ukrainoje. Bet, šios srities verslininkų nuomone, jis net 20 milijonų metų „jaunesnis“ už Baltijos („mūsiškiui“ – 60–65 milijonai metų). Todėl šis minkštesnis ir jo paviršius– labai gruoblėtas. Tad rimtos alternatyvos Baltijos gintarui kol kas nėra. O visa gintaro apdirbimo technika bei chemija – lenkų rankose ir jie, matyt, šios monopolijos jau niekam neatiduos.
O štai dėl prekybos mes su savo vakariniais kaimynais ir konkuruojame. Pirkdami tą gintaro žaliavą Kaliningrado srityje visais įmanomais būdais – legaliais ir nelegaliais. Ir dar kaimynams latviams perparduodama: šie, kaip ir mes, neturi jokių gintaro telkinių. O ką mūsų ar latvių pakrantėje (ir tai – tik iki Liepojos) jūra išmeta – silkės ašaros.
Gintaro kelias (iai) II – dar tamsesnis ir nežinomas, nei pirmasis
Nors statistikos departamentas teigia, kad daugiausiai pajamų nuslepia verslininkai žvejai bei medžioklės ūkių darbuotojai, leiskite su tuo nesutikti. Kai statistikos departamente paprašiau duomenų apie gintaro importą bei eksportą, gavau operatyvų atsakymą: „Duomenų neturime“. Juolab, kad jau sukurtų gaminių iš gintaro svorio matu jau niekas nebeskaičiuoja. Ir bent jau šioje pozicijoje negalima palyginti (daugmaž žinant gintaro žaliavos ir iš jos išeinančių gaminių santykį) importo ir eksporto mastų vienu matu – svoriu. Antra, kiekvienas su gintaru dirbantis profesionalas pridurs, kad statistika atspindi tik dalį tiesos: visa gintaro žaliava niekada nebūna deklaruojama. Tad gintaro apdirbimo versle lyginti jo žaliavos importą ir jau gatavų gaminių eksportą lyginti darosi beprasmiška.
Kaip ir tokia smulkmena: kas suskaičiuos visus gintaro rinkėjus mūsų pajūry ir jų surinktą gintaro kiekį. Oficialių jo rinkėjų ties Karklės kaimu (ten Lietuvoje jūra daugiausiai meta gintarą) užregistruota 30, o neužregistruotų – nežinoma... Tačiau liūto dalis, be jokių abejonių, atvežama iš jau minėto kombinato: oficialiai, pusiau oficialiai ( pvz., su tuo pačiu važtaraščiu – keletą kartų) ar kontrabandos būdu (tiesa, pastaraiaisiais metais kaliningradiečiai stengiasi patys apdirbti gintarą ir jo žaliavos – bent jau oficialiai – nepardavinėti niekam). Kiek iš viso surenkama bei įvežama gintaro – kaip toj dainoj – tik jūra pasakys. Kaip ir – kiek firmų ar pavienių meistrų užsiima gintaro apdirbimu.
Pajūryje surinktas ar Kaliningrado srityje nupirktas ir pargabentas į Lietuvą tas saulės akmuo nematomais upeliais pasrūva po dirbtuves-dirbtuvėles: mažas, kur darbuojasi vienos šeimos nariai. Vidutines – apie 10 darbuotojų (tokių dauguma pajūryje). Ir iki tokių, kaip pavyzdžiui, didžiausia gintaro papuošalų gamybos firma „Napoleonas“ Šiauliuose, kur bent jau prieš keletą metų darbavosi arti 200 specialistų ir kurios metinė apyvarta siekė apie 3 milijonus dolerių.
Tad darbus šiame versle pasiskirstę tūkstančiai žmonių ir šimtai firmų – firmelių. Minėtoje parodoje prieš keletą metų kalbintų mūsų verslininkų nuomone, gintaro pramonės metinė apyvarta turėtų „suktis“ apie 30–50 milijonų dolerių/eurų ribose. Kokia jos dalis oficiali, o kokia – ne, nepasakys niekas. Tai, ką mes matome Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje ar Vilniuje, Didžiojoje gatvėje bei dar keliolikoje didesnių gintaro parduotuvių – yra ne aisbergo, o adatos viršūnė. Nes mūsų šalyje, anonimiškai prisipažįsta šio verslo atstovai, nelieka nė vieno procento pagamintų grožybių (ar kičo). Įskaitant ir atvykstančių turistų pirkimą.
Nes per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį atradę Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Amerikos ar Japonijos šalių rinkas, mūsų gintaro verslininkai pastaruoju metu atakuoja ir visai egzotiškus kraštus. Pavyzdžiui, arabų šalių. Ir net visai sėkmingai. Štai minėtos „Napoleono“ firmos prieš keletą metų net trečdalį eksporto sudarė eksportas būtent į žaliojo pusmėnulio šalis. O jose labiausiai perkamas gintaro gaminys – gintarinis rožančius, kurį musulmonai mėgsta laikyti rankose ir nuolat varstyti jo karoliukus.
Gintaro kontrabandos sulaikoma mažai
Bene didžiausias muitinės kriminalistų laimėjimas – vos ne prieš dešimtį metų Lazdijų kelio poste pas vieną lenką rasta apie 150 kg nedeklaruotų gintaro gaminių. Vėlesni kriminalistų laimėjimai – žymiai kuklesni: 10 ar 20 kg gintaro dirbinių. Kaip paprastai, su tokia kontrabanda pakliūva atskiri asmenys: nei mūsų, nei užsienio firmos tuo nerizikuoja.
O su gintaro žaliava dar „prasčiau“: jos beveik nebesulaikoma. Mat, pasirodo, yra žymiai saugiau šią žaliavą iš Jantarnoje gabentis su suklastotais važtaraščiais. Mat gintaras – labai lengvas mineralas, o antra, gana didelė jo gaminių išeiga. Tad tiesmukiškai jau gintaro žaliavos kontrabanda beveik niekas ir nerizikuoja. Kaip anonimiškumo sąlygomis papasakojo vienas šio verslo dalyvių, anksčiau užtekdavo nors vieną kartą minėtame gintaro kasybos kombinate įsigyti legalų važtaraštį ir... su juo būdavo galima gabenti į Lietuvą šį mineralą vos ne metus. Lengvuoju automobiliu, o jei kiekiai didesni – ir mikroautobusu. Tik vis kitą kartą kertant sieną tereikėdavo tame važtaraštyje pakeisti datą (tikriausiai nemažai mūsų panašiais būdais šalindavo blogus pažymius pažymių knygelėse, kol jos dar buvo popierinės). Prieš tai, aišku, dar prisipirkus gintaro žaliavos nelegaliai tame pačiame kombinate ar pas „juoduosius“ kasėjus Kaliningrado srityje. Juolab, kad ir pastarųjų kasėjų verslas vis dar egzistuoja. Tiesa, karts nuo karto tos 5–6 metrų gylio duobės kraštas ima ir nuslenka, palaidodamas po savimi ir gintaro kasėją. Tiesa, vietos valdžia jau bando su tuo kovoti, taikydama ne tik administracines baudas, bet ir mosuodama baudžiamuoju kodeksu, tačiau tai nelabai padeda. Nes gintaro kontrabandinė gintaro gavyba ir prekyba – labai pelningi verslai. Tokiu pat būdu, beje, gintaro žaliava dažniausiai apsirūpina ir lenkai. Be to, nereikia „nurašyti“ ir Vokietijos bei Skandinavijos juvelyrų – jie taip pat dirba su rusišku, tiksliau – prūsišku gintaru. Kuris juos pasiekia per lietuvių bei lenkų tarpininkus.
Gintaras nebenori būti vien tik papuošalu
Ir aktyviai veržiasi į medicinos (ir ne tik) sferą. Štai vokiečiai bei prancūzai iš dulkių, gautų gręžiant (o ne, pavyzdžiui, šlifuojant) gintarą, gamina įvairius kosmetologinius bei gydomuosius tepalus. O rusai prieš keletą metų pristatė savo garsųjį vaistą prieš pagirias (sudėtis: gintaro rūgštis ir gliukozė). Be to, kasmet Baikonuro kosmodromas Jantarnyj kombinate užsisako konteinerį gintaro. Kam – galima tik spėlioti.
Rimtai „atvesti“ gintarą į medicinos sferą nusiteikusi sostinės „Vilnelės“ firma. Savo užsispyrimo bei rimčiausių Vokietijos klinikų dėka. Mat vilniečiai prieš keletą metų ėmė gaminti čiužinius...pripildytus smulkaus gintaro. O bent trys minėtos šalies klinikos – kuo nuodugniausiai tiria tokių čiužinių poveikį žmogaus savijautai miego metu. Kaip žinia, gintare labai daug organinių rūgščių, kurios, gintarui sušilus iki žmogaus kūno temperatūros ima garuoti. Lakiosios medžiagos per aktyviuosius taškus žmogaus organizme ima daryti akupunktūrinį masažą. Firmos atstovų teigimu, kol kas iš Vokietijos gauti vien tik teigiami gintaro poveikio žmonių organizmams rezultatai.
Prieš dešimtį metų Svetlogorske viena sanatorija paversta... Gintaro sanatorija: jos permatomos sienos užpildytos gintaru, juo nubertas ir storokas sluoksnis ant grindų. Norinčių pasėdėti tokioje „gintarinėje erdvėje“–amžina eilė. Visa tai neseniai kruopščiausiai nufilmavę japonai po to pareiškė „Vilnelės“ darbuotojams: „Jūs, lietuviai, gintarą naudojate ne ten, kur reikia“. Ką tai reiškia – gintaras taps neatskiriama gydomosios bei reabilitacinės medicinos dalis?
Nors ir čia į gydomosios medicinos, panaudojant gintarą, lyderius veržiasi ir lietuviai. Mat 2018 metais Palangoje, poilsio ir sveikatinimo komplekse „Atostogų parkas“, buvo atidaryta unikali gintaro pirtis. Jos vidus–lubos, gultai bei sienos – padengtas maždaug trimis tonomis gintaro iš Baltijos jūros. Šioje 22 kv. m. pirtyje vienu metu joje gali sveikatintis 15 žmonių. Ir kaip teigė per jos atidarymą šią pirtį sukūręs Ričardas Jovaiša, „Atostogų parko“ direktorius, gintaro, šilumos ir infraraudonųjų spindulių sąveika ir yra atsakymas, kaip tokia pirtis stiprins žmonių sveikatą. Be to, kaip teigia šios pirties pirtininkai, minėta pirtimi galima mėgautis kasdien, nes ji teigiamai veikia žmogaus nervų sistemą.
Beje, iki galo dar neištirtas ir neįvertintas gydomąsias gintaro savybes sveikatinimo industrija į SPA procedūras įtraukia vis labiau. Gintaro ir infraraudonųjų spindulių pirtis, masažus su gintaro dulkėmis, gintaro aliejumi ir kitokiais ritualais siūlo Birštono „Eglės“ sanatorija, „SPA Vilnius“ ir „Grand SPA Lietuva“ Druskininkuose. Įvairiomis procedūromis su gintaru vilioja Kaune veikiantis „Gintaro kambarys“ (kaip teigiama, sukurtas 2015 m. iš vienos tonos gintaro, išgauto iš Kaliningrado gintaro kasyklų), kitos įstaigos.
Gintaro kelias sukūrė...senovės Rusią?
Tokią mokslinę hipotezę prieš keletą metų laikraščio „Izvestie“ internetinės versijos mokslo skyriuje iškėlė Rusijos archeologijos instituto darbuotojas, istorijos mokslų daktaras V. Kulakovas. Ir tai jis padarė, remdamasis paskutinių metų archeologiniais kasinėjimais Baltijos pakrantėse.
Prekybos gintaru (tai yra gintaro kelio) dėka šios jūros pakrantėse XVIII–IX m.e. amžiuose kūrėsi miestų prototipai – prekybinės faktorijos, kuriose vyravo prūsų, lietuvių bei skandinavų (ypač Gotlando salos) pirkliai. Sustiprėjusios šių margų tautine sudėtimi atvykėlių grupės minėtu laikotarpiu ir įsitvirtino šiaurės-vakarų Rusioje. Atvykėliai ir organizavo Rusios valstybingumą, kaip rytų (gintaro) kelio iki Bizantijos ir net toliau – iki Kinijos garantą: juk pakeliui esančias faktorijas reikėjo saugoti, nuolat papildyti maisto atsargas, periodškai pakeisti karius – sargybinius ir t.t. O vėliau šis internacionalinis garantas virto Rusios valstybės pagrindu, kai rusų kunigaikščiai (ar jais tapę atvykėliai) „variagų“ rankomis ėmė rinkti duoklę iš vietinių genčių. Nes ir pats besiformuojančios senosios Rusios tautinis pagrindas buvo, mokslininko pastebėjimu, tikras tautų „katilas“. Štai 941–944 metais sudarytose pirmosiose Rusios kunigaikščių sutartyse su Bizantija rusiškų pavardžių...tik penktadalis. Tarp kunigaikščio Igorio bojarinų būta ir prūsų, ir skandinavų, ir baltų, ir ugro-finų, ir tiurkų. O ir pats žodis „rusiškas“ tuo metu reiškė ne tautybę, o gyvenamąją vietą: tai yra kiekvienas, apsigyvenęs Rusioje, tapdavo Rusios prūsu, Rusios lietuviu ar Rusios tiurku. Kol kas tai – vieno istorijos mokslų daktaro nuomonė. Palaukim, ką šia tema pasakys kiti istorikai bei archeologai.
