J.Andropovas (1914–1984) buvo ryškus Kremliaus gerontokratijos atstovas. Jis taip ilgai kapstėsi iki viršūnės, kad kai viršūnę pasiekė ir galėjo pradėti savo išsvajotas reformas, nieko nespėjo. Per trumpą savo valdymo laikotarpį – metus su trupučiu – susirgo, ilgai sirgo ir eilinį kartą sovietų imperijos žmonės per televiziją pamatė Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“. Baletas patyrusiam sovietinio televizoriaus žiūrėtojui reiškė – kažkas Maskvoje atsitiko. Aha, mirė dar vienas imperijos vadovas. Andropovas daugumai imperijos žmonių įstrigo atmintyje vienu anekdotiniu dalyku – jo pasiųsti vaikinai gaudė kino teatruose, parduotuvėse žmones darbo metu ir klausinėjo – o ką tu čia veiki? Kodėl nedirbi? Dar atpigino degtinę pusrubliu. Tai jo garbei ta degtinė buvo pavadinta andropovka. Ir ko gero viskas, kas liko sovietinės tautos atmintyje iš didžiojo vado. Tai dėl andropovkos ir kino teatrų publikos tikrinimo vertėjo lipti per lavonus į valdžią?
Savo politinę karjerą Andropovas pradėjo Stalino teroro metais. Kaip jis išgyveno tuos teroro metus – nemėgo pasakoti. Jo veidas išbaldavo, kai paklausdavo apie tuos metus, ir kai klausdavo apie jo pirmąjį sūnų. Sūnus iš pirmosios santuokos pasuko klaidžiais keliais; kriminalinis nusikaltėlis ir alkoholikas. Nenorėjo sūnaus matyti. Paties Andropovo kilmė buvo labai paslaptinga. Ir nutylima. Motina lyg ir buvo įdukrinta turtingų Suomijos žydų Gorenšteinų. Bet daugiau superslaptos biografijos detalių iki šiol po paslapties skraiste. Tad Andropovas buvo žinomas Kremliaus koridoriuose „Juvelyro“ pravarde. Tai buvo ir apie jo kruopštumą, ir šiek tiek apie kilmę.
Tačiau palaipsniui Andropovas rado savo nišą. Jį pamėgo Otto Kuusinenas, ruoštas tapti bolševikinės Suomijos vadovu, kai Raudonoji armija užkariaus Suomiją. Tik šaunieji suomiai pasakė:
Njet, Molotoff!
Po ryžtingo suomių atsako Kuusinenas su Andropovu užsiėmė smulkiu kenkimu; siųsdavo diversantus į Suomiją. Bet darbas buvo sunkus, nes kažkodėl buvo nuspręsta siųsti slaptam darbui tik finougrų kilmės teroristus. Tai nelabai pririnkdavo daug tinkamų finougrų diversijoms prieš Suomiją. Vieną dalyką Andropovas pramoko, kuris jam vėliau pravertė. Pramoko sunkiąją suomių kalbą ir vėliau jau nebijojo mokytis kitų finougrų kalbų.
Su mažosiomis ir piktosiomis tautomis Andropovas susidūrė ir vėliau. Kuusineno pastangomis perkeltas į Maskvos centrinį komunistų partijos aparatą šefavo Baltijos respublikas.Ten dirbdamas gavo iš įtakingojo Malenkovo užduotį paruošti kompromatą apie Antaną Sniečkų. Malenkovui kažkurioje pokiliminėje intrigoje parūpo nuimti Sniečkų. Tačiau ar Andropovas jautė, kad Malenkovui jau leidžiasi saulė, ar Sniečkus buvo tikras bolševikas, tačiau paruošė tokią informaciją, kad Sniečkaus nepavyko nuimti. Sniečkus šiaip pats buvo tobuliausias aparatčikas, intrigų meistras. Jis išlaviravo pro visus povandeninius sovietinės politikos akmenis. Visada svyravo kartu su partijos linija. Kremliaus vadai keitėsi, o Sniečkus išmaniai vis laikėsi Lietuvos šeimininko posto. Kol pats nusprendė numirti. Bet mirė kaip tikras bolševikas – poste. Gal reto sugebėjimo išplūduriuoti paviršiuje Andropovas pasimokė ir iš šio lietuvio stalinoido?
1953 metais Andropovas buvo nugrūstas į nedidelę tremtį – į užsienio reikalų ministeriją. Pateko į Vengriją patarėju, vėliau ambasadoriumi. Menkų ambicijų žmogeliui to užtektų. Bet Andropovas sugebėjo tapti socialistinio lagerio pakraščio nežymioje valstybėlėje visos imperijos gelbėtoju.
Berods Berija sumanė pakeisti ilgametį Vengrijos vadovą ir aršų stalinistą M. Rakošį, nes, Berijos nuomone, negali vadovauti žydas socialistinei Vengrijai. Rado vengrą vadovą Imrę Nadį. Tas pradėjo reformas, pasakė tvirtą „ne“ stalinizmui. Nadžio politika žymiai pagerino vengrų būklę. Vengrai atkuto, pakėlė galvas. Maskva pajautė slystant šalį iš rankų. Tada senieji vengrų stalinistai pokiliminės kovos metodais nuvertė populiarųjį I.Nadį. Andropovas bombardavo Maskvą apie pavojus Maskvos valdymui. Nors Budapešte susitikdavo su visais vengrų politikais. Juos buvo įtikinęs geromis manieromis, bandymais kalbėti vengriškai, galantiškais priėmimais ambasadoje, kad beveik pritaria Nadžio reformoms.
Tačiau vengrai nenorėjo grįžti į stalinistų valdomą šalį. Laisvės kvapas vengrams patiko.
1956 metais pirmoje vengrų sukilimo fazėje Nadžio vyriausybė sugebėjo išstumti rusus iš Budapešto. Iš Maskvos atskridę įtakingi Politbiuro nariai Mikojanas ir Suslovas vis dar bandė vietoje, Budapešte, rasti taikių būdų išspręsti problemas ir neleisti Vengrijai pabėgti iš soclagerio. Tačiau Andropovas spjovė į besiderančius Mikojaną bei Suslovą. Bombardavo Maksvą telegramomis apie siaubus Budapešte. Ir Chruščiovas, po ilgokų abejonių, nutarė nelaukti derybų pabaigos, o smogti visa jėga, okupuoti sukilusią Vengriją. Taip kaip siūlė Andropovas. Vengrijos sukilimo malšinimo idėjiniu vadovu tapo Andropovas. Reikia pabrėžti jis parodė ir asmeninę drąsą. Iki pat sukilimo pabaigos nebijojo asmeniškai susitikti su sukilimo vadovais, jiems meluoti į akis, kad rusų armija tik persidislokuoja, visiškai nepuola Budapešto. Arba asmeniškai nusiųsti sukilimo pabaigoje sukilėlių lyderius į kagėbistų rankas. Nors sakoma, kad pamatęs aikštėje pakartus žemyn galva saugumiečius rusų ambasadorius patyrė šoką. Bet atsigavęs Andropovas pradėjo dar aršiau naikinti sukilėlius.
Vengrų sukilimo numalšinimo rezultatai tragiški: 3000 žuvusiųjų, 200000 vengrų pabėgo per sieną į Vakarus. I.Nadis ir kiti sukilimo lyderiai pakarti. Iš komunistų partijų Vakaruose masiškai traukėsi susvyravę savo tikėjimu komunizmo idealais žmonės.
Kremlius įvertino Andropovą apdovanojimais ir paskyrė jį Centro Komitete dirbti su soclagerio šalimis kaip didelį specialistą. Ryškiausias Andropovo viso gyvenimo pasiekimas – išgelbėjo soclagerį ir socialistinę Vengriją 1956 metais – buvo jo karjeros pamatinis akmuo.
Labai logiškas kitas sukilimo slopintojo karjeros laiptelis buvo KGB vadovo postas. Visas represinis aparatas atsidūrė Andropovo rankose. Jis naikino disidentų judėjimą ir jam beveik pasisekė tai padaryti. Tačiau šis akiniuotas tykusis pilkas biurokratas – taip jis atrodė aplinkiniams – turėjo svajonę. Jam nepatiko kaip valdė Brežnevas, nepatiko sąstingis ir vešėjusi aplink Brežnevą korupcija. Jis svajojo reformuoti Sovietų Sąjungą ir taip išgelbėti socializmą. Tačiau jo kaip seno stalinisto ir Vengrijos sukilimo malšintojo savastis leido sugalvoti tik policines priemones. Andropovas atsargiai, dar valdant Brežnevui, pradėjo eksperimentus Azerbaidžane bei Gruzijoje (dabar Sakartvelas). Paskyrė KGB vadovą H.Alijevą ir milicijos vadovą E.Ševardnadzę vadovauti šioms Kaukazo respublikoms. Andropovas eksperimentavo Kaukaze. Alijevas Azerbaidžane įvedė beveik kruviną diktatūrą, keitė ir keitė korumpuotus kadrus. Kai nieko gero nepavyko, vėl keitė, sodino ir net daug korumpuotųjų sušaudė – reikalai kaip stovėjo vietoje, taip stovėjo.
Ševardnadzė Gruzijoje bandė kiek subtiliau veikti, tačiau galų gale pavyko kaip Alijevui. Per penkerius Ševardnadzės valdymo-valymo metus iš postų nuimti 40000 ir areštuoti 30000 žmonių. Tačiau ypatingo progreso ir Gruzijoje nesulaukta. Tačiau parodomasis lojalumas Maskvai bei saugumiečio natūra anksčiau ar vėliau prasimušė ir jis, Andropovo nurodymu, 1978 metais, sugalvojo išbraukti iš Gruzijos konstitucijos žodžius, kad valstybinė kalba Gruzijoje yra gruzinų. Tbilisio studentija į netikėtai patobulintą konstituciją atsiliepė tokiais protestais, kad jau kitą dieną Maskva leido gražinti gruzinų kalbą į vietą, kur jai dera būti. Į konstituciją.
Tačiau kovos su korupcija lozungai leido Andropovui užkariauti Maskvoje vis didesnę įtaką ir maždaug nuo 1981 metų, dar gyvam Brežnevui murmant nesuprantamas murmeles per televizorių bei sovietų žmonėms jau atvirai juokiantis iš numarazmėjusio lyderio, tapti realiu SSSR valdovu. Viso Jurijaus Vladimirovičiaus gyvenimo svajonė išsipildė. Jis valdo Sovietų Sąjungą. Deja, tą išsvajotą viršūnę pasiekė jau senas ir ligotas. Tiesa, turėjo Maskvoje savo sveikus stiprius šalininkus Alijevą ir Ševardnadzę. Alijevas vėliau tapo rytietiškos despotinės dinastijos pradininku Azerbaidžane. Dabartinis Azerbaidžano prezidentas iki gyvos galvos jo sūnus. Ševardnadzei ne taip pasisekė. Pabuvo Gorbačiovo artimu draugu. Leido Vokietijos susivienijimą. Gavo šarvuotą mersedesą dovanų. Vėliau bandė atstovauti kartvelų tautos interesus, tačiau nesėkmingai. Rusija atplėšė Abchaziją nuo Sakartvelo. Ir per rožių revoliuciją galų gale buvo nustumtas nuo bet kokios valdžios Sakartvele.
Tačiau grįžkime prie mūsų herojaus – Jurijaus Andropovo. Jurijus aktyviai dirbo – kaip supranta slaptosios policijos viršininkas – visą gyvenimą. Buvo vienas iš aktyvių 1968 metų Prahos pavasario slopintojų. Kai kurie 1968 metų Kremliaus veiksmai buvo tiesiog nukopijuoti nuo vengrų 1956 sukilimo malšinimo taktikos. 1979 metais buvo tarp pagrindinių Afganistano intervencijos organizatorių. Planą ką veikti turint absoliučią valdžią jis turėjo. Deja, bet tai buvo policinės valstybės praktikų diegimas į gyvenimą. Dar aktyviau sekti žmones, dar griežčiau reikalauti darbo drausmės. Stalininė sąmonė Andropovui nustatė griežtas ribas. Vienintelis geras dalykas, kad jis pritraukė dar jaunesnių reformatorių į Politbiurą ir taip pagreitino Sovietų sąjungos kolapsą. Andropovo mylima Afganistano avantiūra dar labiau pribaigė Sovietų sąjungą. Sovietinis milžinas stovėjo ant molinių tirtančių kojelių. Tokiomis pačiomis tirtančiomis kojelėmis į valdžią atitapenęs Andropovas išbandė griežtas policines priemones, bet pati gamta atsakė jam taip pat griežtai. Sanatorijoje Kryme vadas peršalo ir televizija ištransliavo eilinį „Gulbių ežerą“. Nelabai kuo kitu sovietai galėjo pasigirti. Tik baletu, degtine ir kosmosu.
Valdė 15 mėnesių. Ironiška – KGB pirmininku prabuvo irgi 15. Bet metų. Valdydamas Sovietų Sąjungą sunkiai sirgo. Dažnai valdė iš lovos. Na ir ačiū Dievui, kaip sakoma, būtų gavęs ilgesnį laiką pavaldyti – būtų pavirtęs į eilinį kruviną Staliną. Pradėjo valdydamas šalį kaip jo eksperimentatoriai Azerbaidžane ir Sakartvele. Areštais, sodinimais už grotų, net parodomaisiais sušaudymais, pašalinimais iš postų. Bet niekur nieko nepasiekė. Visi ir toliau vogė, imitavo darbą ir gėrė degtinę. Žmonės buvo netinkami, idėja tai gera. Ir šių laikų marksistai mėgsta paskaitinėti komunistines teorijas. Ant popieriaus labai gražu, na bet žmonės netinka komunistinei ideologijai. Taigi kaip prisimenam Andropovą: buvo kelios skandalingos korupcinės bylos ir tiek. Žmonės pasismagino skaitydami apie partinių bonzų korupciją. Bet jei ligotas senis būtų pavaldęs ilgiau – oi, baigtųsi visi smagumai…
Dar kartą galime pasidžiaugti komunistinės sistemos ydingumu. Per lavonus lipa į valdžios viršūnę ir visą gyvybinę energiją išnaudoja iki aukščiausiojo posto. Pačioje valdžios viršūnėje merdi. Brežnevas, Andropovas. Na o po Andropovo į valdžią Kremliuje atėjo dar vienas gyvas lavonas ir „Gulbių ežero“ personažas – K.Černenka. Ten tai jau buvo visiška parodija. Po to Gorbačiovas, Jelcinas.
O mes laiku suspėjome palikti blogio imperiją amžiams. Kaip smagu mačiusiam ir galinčiam palyginti.
