Pirmasis pasaulinis karas nebuvo pirmas karas, su kuriuo susidūrė lietuviai Didžiojoje Britanijoje. Kai kurie jų išgyveno 1902 m. anglų–būrų karą. Tiesa, jo liepsna nudegino vos vieną kitą lietuvį Pietų Afrikoje, o gyvenę Albione tepajuto tik jo atneštą ekonominį sunkmetį.

Tuo tarpu Pirmasis pasaulinis karas po ilgo laiko buvo pirmas karas, kurį dėka ištobulėjusios technikos išgyveno ir dalis britų salų gyventojų, kai keletas miestų, ypač Londonas, tapo vokiečių antskrydžių taikiniais. Vokiečių bombų lietų teko išgyventi ir vietos lietuviams.

Bet, jei pamiršti bombas, britų šeimas karas lietė tik tiek, kad neretoje pergyventa dėl artimųjų armijoje. Reikia pastebėti, kad jos skirtumai nuo rusų armijos, pirmiausia, formavimas savanoriškumo principu, krito į akis išeiviams, kurių ne vienas atkeliavo vengdamas tarnybos. Įstrigo, kad karininko įsakymu užmušus žmogų grėsė teismas. Neprasprūdo, jog prisiekiant ginti tėvynę nuo priešų, šiųjų samprata skyrėsi nuo rusiškos, kur tokiais laikyti ir „vidiniai“, nes Britanijoje politinius nusikaltėlius baudė teismas, ne kariuomenė, kaip Rusijoje 1905–1907 m. Atkreiptas dėmesys, kad britų kareivis be šeimininkų leidimo negalėjo nieko paimti iš civilių, ir kad priesaika nebuvo pasityčiojimas iš švento rašto. Ir dar masino geros kareivių algos, ypač sunkmečiais, tad atsirasdavo į britų armiją stodavusių lietuvių. Tiesa, į ją priiminėti tik piliečiai, tad be rūpesčių patekdavo tik Britanijoje gimę išeivių vaikai. Kitiems pasisekdavo prasprūsti nebent apsirūpinus netikrais dokumentais.

Dabar, jau ko gero, nebeįmanoma pasakyti, kas jie buvo ir kokiuose kariniuose konfliktuose dalyvavo. Tikrai težinoma, kad kažkiek buvo anglų-būrų kare. Nors gal kai kurie faktai ir pagražinti. Pavyzdžiui, teigta, kad būrų gretose kariavo 150 lietuvių, o britų armijoje buvo lietuvis karininkas Jurgis Paliszeitis.

Kaip ten bebuvo, bet faktas lieka faktu: kažkiek lietuvių sutiko Pirmąjį pasaulinį karą britų armijos gretose, kaip 1902 m. į ją įstojęs Antanas Užupis. Jis devynerius metus tarnavo Indijoje ir pateko į frontą Prancūzijoje. Dar kažkiek 18–19–mečių čia gimusių jaunuolių patraukė į armiją karui plykstelėjus su anglais, škotais ir kitais, matyt, pasidavę patriotizmo protrūkiui. O buvo ir tiesiog besiveržusių ištrūkti iš namų, kaip kažkokios Venckienės sūnus. Susipykęs su mama išdūmė nesulaukęs šaukiamojo amžiaus, palikdamas ją be maitintojo, nes moteris buvo išsiskyrusi. Bandymai susigrąžinti sūnų nieko nedavė, nes nesulaukė iš Lietuvos jo amžių įrodančių metrikų.

Nuotrauka spausdinta 1915 m. JAV lietuvių laikraštyje „Amerikos Lietuva“.

Savo padarė ir sunkmetis. Anot amžininkų, karas lietuvius užklupo netikėtai. Užsidarė daug gamyklų ir bankų, ypač mažesni, kur darbininkai daugiausia laikė santaupas, ir kai kurie, nebeturėdami kur dėtis, pasekė britų pavyzdžiu – užsirašė savanoriais, atmindami, kad valstybė aprūpindavo karių šeimas. Tad didžioji savanorių dalis buvo, jei taip galima pavadinti, „ekonominiai“. Atsirado savanorių ir 1916 m. Amžininkų žodžiais, galbūt tarp jų buvo ir antikarinės socialistų propagandos „aukos“, prisiklaususios ir gąsdinimų, kad ateis diena, kai visus prievarta ims ir dar baus, kad anksčiau neatėjo, tad nusprendė užsirašyti, kol kirvis nekrito.

Beje, žinoma, lietuviai, gyvenę britų kolonijoje Pietų Afrikoje, kariavo vietos daliniuose prieš vokiečius Rytų Afrikoje ir kai kurie liko tarnauti policininkais nuo vokiečių atkariautoje Vakarų Afrikoje, be to, kažkiek Afrikos lietuvių įstojo į britų dalinius, vykusius į frontą Europoje.

Ne vienas, daugiausia jaunas, savanoris tryško entuziazmu kuo greičiau patekti į frontą, kaip tūlas Andrius Žakevičius. Nors ir kasdien, 1914 m. pabaigoje, matė atvežamus sužeistuosius, bet, girdėdamas, kad greitai jų eilė ateis, tvirtino, jog nei jis, nei tarnybos draugai nebijojo, girdi, reiks – važiuos su didžiu džiaugsmu.

Tačiau kai kurie po keturiolikos savaičių intensyvių apmokymų atsikąsdavo kareiviškos duonos. Britai rimtai, ypač po skaudžios 1914–1915 m. patirties, žiūrėjo į karių rengimą. Į mokymo programą buvo įtrauktos visos karo naujoves, kurių supratimu pasižymėjo vokiečių kareiviai. Jų įsisavinimas nebuvo toks jau paprastas, bet tai prisidėjo prie visuomenės požiūrio į kareivius pokyčių. Jei taikos metu buvo įprastas pasakymas, kad jei vyras niekur nepritampa, jam vienas kelias – armijon. Joje bet koks tinka, tuo tarpu karui įsisiautėjus į tokius jau žiūrėta kaip į visai netinkamus. Net tarnybai pėstininkuose. Mat, ir čia reikėjo neprastos galvos perprasti karo naujoves.

Toks kareivių lavinimas keitė ir seną lietuvių nuomonę, kad vienas gerai sudėtas rusų kareivis kumščiu užplumpytų dešimt britų. Jau tikėta, kad geibiau atrodęs, bet apmokymus praėjęs britas, kaip ir kitos šalies karys, kur švietimo lygis buvo aukštesnis nei Rusijoje, nesunkiai susitvarkys su rusų kariu. Be to, į armiją patekusių lietuvių teigimu, naujokai lenkė ir dvylika ar daugiau metų tarnavusius kareivius, kurie sunkiai perėmė naujoves ir kurių daugelis stokojo supratimo apie tuomet tokia svarbia tapusią techniką.

Kaip minėta, mokymo programa buvo labai įtempta. Maksimaliai išnaudota kiekviena valanda, kitąsyk ir poilsio laiką sutrumpinant iki minimumo. Bet jei kareivis nesugebėdavo visko įsisavinti, jį palikdavo toliau mokytis arba turėdavo užsiiminėti savo poilsio laiko sąskaita. Nenuostabu, nes šalia tokių amžinų dalykų mokymo programoje, kaip pratimų su ginklais, šaudymo iš karabino, fizinių pratimų, durtuvų atakos dar reikėjo mokytis šaudyti iš dviejų modelių kulkosvaidžių, įskaitant karo metų naujove tapusį lengvojo „Lewis“ firmos rankinį kulkosvaidį, per šešias sekundes užsidėti dujokaukę ir įveikti dujom užpildytą patalpą, perprasti atakos naujo tipo kare subtilumus, išmokti mėtyti rankines granatas ir šaudyti iš karabino tam tikromis jų modifikacijomis, kasti apkasus ir tiesti spygliuotą vielą, eiti sargybą pavojingose vietoje, veikti naktį ir t. t.

Bet tai buvo tik bendrojo parengimo pagrindai. Dar iš atrinktų, geresnį išsilavinimų turėjusių karių ruošdavo tam tikros srities specialistus, pavyzdžiui, signalininkus, ženklais perduoti informaciją, atskirų ginklų rūšių specialistus, ugniasvaidininkus, nuodingų dujų leidėjus. Šiems kariams reikėjo gero technikos ar chemijos išmanymo.

Britai I Pasauliniame kare

Tačiau net ir taip apkrautiems kariams teko galuotis su ilgesiu ir nuoboduliu. Ypač jie pjovė tarp svetimų atsidūrusius ir neturėjusius su kuo savo kalba pasikalbėti lietuvius (kartais gelbėdavo artimųjų atsiųstas lietuviškas laikraštis, kurį suskaitydavo nuo pradžios iki galo kelis kartus, neaplenkiant reklamų). Dar atsiliepė ir užsiėmimų monotonija, ir kad daugelis nerasdavo to, kas juos sudomintų bei įtrauktų, ir neturėjimas galimybės nors trumpam pasijausti laisvu, kaip ankstesniame gyvenime; slėgė ir disciplinos gniaužtai, net į bažnyčią ir iš jos tekdavo eiti rikiuotėje.

O kur dar toks esminis kareiviško gyvenimo elementas, kaip maistas. Juk jis armijoje daugeliui atrodo prastas ir jo visada mažai. Lietuviai tai ypač juto. Visą gyvenimą pratę prie vieno, armijoje rado visai kitokį, ne jų skonio. Ir dar tiek gaudavo, kad jau popiet jausdavosi pusalkaniai. Tad ką bekalbėti, kaip pilvai kaukdavo po apkasų kasimo ar kitų fizinių pastangų reikalaujančių mokymų. Turėję pinigų, pirkdavo valgį kareivių valgykloje, bet kareiviui visada alga maža. O dar daug išleisdavo rūkalams.

Jei tikėti tuo metu Škotijoje leistu laikraščiu „Išeivių draugas“, daug kas šaukėsi pagalbos mėgindami ištrūkti iš armijos, tik nelabai kas galėjo padėti. Girdi, ėjo savo valia, ir ne piemenys – daug kas buvo sulaukęs 25-erių. Skeptiškai redakcija reagavo ir į skundus, kad kažkas per apgaulę išgavo jų parašą. Girdi, lietuviai Britanijoje kaip velnias kryžiaus vengė pasirašinėti bet kokius oficialius dokumentus. Tiesa, vis tik kai kam pavyko ištrūkti, matyt, prisipažinus suklastojus dokumentus ar pažįstamiems paliudijusių jų svetimą kilmę.

Kiti gi išgerdavo taurę iki galo, nes po sunkių mokymų laukė dar sunkesnė praktika apkasuose Prancūzijoje, Belgijoje ar kitur, kaip, pavyzdžiui, Dardanelų pragare. Šis atsivėrė 1915 m. pavasarį, kai britai čia išlaipino desantą ir įsivėlė į kruvinus mūšius su turkais. Kažkada čia žuvo jau minėtas A. Žakevičius, o gruodžio 27 d. įnirtingame mūšyje – Kazys Janušauckas, išeivio iš Veiveirių kaimo Starapolės parapijoje Jurgio Janušaucko sūnus. Jis vos 18-kos 1915 m. liepą įstojo į karo laivyną, o po poros mėnesių atsidūrė Dardaneluose jūrininkų brigados sudėtyje (Kazys nebuvo vienintelis Jurgio sūnus britų armijoje – kariavo ir kitas, iš pradžių Prancūzijoje, o vėliau Egipte).

Daug kas šaukėsi pagalbos mėgindami ištrūkti iš armijos, tik nelabai kas galėjo padėti.

Dardanelai tapo ir pirmąja Pirmojo pasaulinio karo stotele, ko gero, daugiausiai parako uosčiusiam to meto lietuviui, kurį su juo 1939 m. kalbėjęs žurnalistas I. Šlapoberskis pavadino C. Šis, jaunas patekęs į Pietų Afriką, stojo į britų armiją per karą su būrais. Tarnavo gen. Roberto Baden-Powell vadovautame dalinyje, kuris, būrų apsuptas, devynis mėnesius gynėsi Mafekingo mieste. Vėliau, kai apsuptuosius išlaisvino generolo Aleksandro Godley vadovaujami naujazelandiečių daliniai, tarnavo jose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir Pietų Afrikoje sukilus vokiečių sukiršintiems būrams, dalyvavo kovose prieš juos, buvo vieno miesto dalinių žvalgybos viršininkas. Vėliau, parašęs prašymą gen. A. Godley priimti į jo dalinius, gavęs sutikimą atsidūrė Dardaneluose, kur tarnavo ryšių ir žvalgybos daliniuose.

Prancūzijos frontas, kaip pagrindinis Vakaruose, buvo tos girnamalės, kur pateko dauguma lietuvių ir jau karui įpusėjus čia žuvę skaičiuoti ne ant vienos rankos pirštų. Pavyzdžiui, 1917 m. pradžioje krito Antanas Kairys, kariavęs Dardaneluose ir ten sužeistas. Pasveikęs su savo pulku atsidūrė Egipte, o vėliau – Prancūzijoje. Maždaug tuo pat metu žuvo tūlas J. Kurtinaitis. 1917 m. gegužės 9 d. krito Petras Uogintas, dar žinoma, jog galvą padėjo Pranas Pikšilingis (įstojęs į armiją dar 1908 m.). Ir tai toli gražu ne visos aukos.

Buvo ir patyrusių sužeidimus, ir toliau kariavusių, kaip Petras Bruožis, išėjęs 1914 m. ir praliejęs kraują Salonikų fronte Graikijoje. Buvo ir kas sužeistas grįžo namo, kaip Juozas Igneris, išėjęs savanoriu 1914 m. ir, po sužeidimo, 1917 m. jau buvęs namuose.

Skaičiuojant žuvusius, sužeistus ir gyvuosius, britų armijoje Europoje 1914–1917 m. kovėsi maždaug kelios dešimtys lietuvių, įskaitant Londone gyvenusį, bet kažkodėl į Kanados armiją paimtą bei Prancūzijoje galvą padėjusį Antaną Dakį. O buvo ir tokie, kuriuos karas pasiglemžė iš antro karto net nevilkint uniformos, kaip tūlą Gronckį. Šis, matyt, buvo prekinio laivo jūrininkas. 1917 m. laivą torpedavus vokiečių povandeniniam laivui, jį išgelbėjo kito, į Prancūziją plaukusio laivo jūreiviai. Čia, kažkokiame mieste, jį suvažinėjo automobilis...

Britai I Pasauliniame kare

Taip pat buvo ir išgėrusių karčią nelaisvės taurę. Vienas jų – Teofilius Rudzevičius – paliko ir pasakojimą apie savo patirtas kančias. Jis dar iki karo, įkalbėtas draugų – britų įstojo į armijos rezervą, vadinamąją teritorinę armija. Tai buvo panašu į nuotykį, juoba, vasarą tekdavo vykti į mokymus. Taip nutiko ir 1914-jų vasarą, bet namo jau nebegrįžo. Tiesą, kurį laiką tarnavo įvairiose Škotijos ir Anglijos vietose, kol 1916 m. jo dalinys buvo išsiųstas į Prancūziją, kur per devynis mėnesius visko prisižiūrėjo, išgyveno vargą ir alkį (o siuntiniai iš namų arba prapuldavo, arba gavus maistas jau būdavo supuvęs).

Rudzevičiui ne kartą teko žvelgti mirčiai į akis. Anot jo, daug kartų buvo toks didelis pavojus, kad negalėjom pasijudyti iš vietos; negavom persimainyti, išbūdavom po 2 ir 3 dienas nevalgę, šlapi vandenyje iki juostai: kojos šąla, mirksta vandenyj, o sprandas kaista nuo šovinių. Per tą laiką iš viso T. Rudzevičius tris kartus dalyvavo atakose ir su paskutine išbaigė jam likimo, kaip pėstininkui, skirtą rezervą.

Tai buvo viena nuo 1917 m. balandžio 9 iki gegužės 16 dienos britų armijos vykdytos Araso operacijos atakų prie Croiselles miesto. Anot T. Rudzevičiaus, ji buvo pekliška, tęsėsi dvylika valandų ir joje naudota viskas, kuo buvo turtingas karo dievas – patrankos, kulkosvaidžiai, šautuvai, bombos, dujos ir durtuvai. Į mūšio pabaigą britų artileriją nutilo, palikdama savo pėstininkus po naikinančią priešo patrankų ugnimi: iš 1 000 T. Rudzevičiaus bataliono karių gyvų liko 60. Ir tik kareiviai, kurie vis dar kovėsi, kaip kas išmanė.

Tačiau po kurio laiko atšliaužė kito pulko karininkas ir pranešė, kad jie apsupti iš visų pusių. Ryšio su savaisiais nėra, o tuo pačiu – ir pagalbos iš jų, tad reikia pasiduoti. Kariai pakluso ir tik atsistoję išvydo visą mūšio lauko siaubą: lavonų krūvas: be galvų, be pečių: kanuolių šūviai nunešė, sudraskė.

Tiesa, labai dairytis nebuvo kada – britus apspitę vokiečiai darbavosi profesionaliai: vienas laikė įrėmęs belaisviui į kaktą revolverį, kitas tuštino jo kišenes. T. Rudzevičius neteko laikrodžio ir auksinio žiedo.

Britai I Pasauliniame kare

Paskui nuvargusių, alkanų belaisvių koloną nuvarė užfrontėn. Sutikta senutė prancūzė padavė vienam belaisviui duonos gabalą, bet vokiečiai atėmė ir moteriškę nušovė. Belaisviams ir žygiuojant, ir vežant traukiniu, sukišus po 80 į prekinius vagonus, teko maitintis turėtais trupiniais, kol pagaliau per tris dienas nusigavo iki Diulmeno belaisvių stovyklos Vokietijoje.

Čia jų laukė „šiltas“ priėmimas, pradedant krata. Vokiečiai ieškojo įvairių dokumentų, bet belaisviai pasiskubino juos sunaikinti. Paskui juo skiepijo, varė maudytis (ir už tai belaisviai buvo dėkingi, nes po pirties juos visam laikui apleido pikčiausi draugai parazitai). Priėmimą vainikavo, anot T. Rudzevičiaus, „iškilmingi pietus“: vanduo ir trintos bulves be jokių priedų. Vėliau juos tris savaites laikė izoliuotus milžiniškame garde, dygliuotais dratais atvertame. Po to išvežė į kitą didelę stovyklą – Limburgą netoli Frankfurto prie Maino.

Čia kalėjo tūkstančiai belaisvių, daugiausia patekusių į nelaisvę Vakarų fronte. Tarp jų buvo daug airių ir vokiečiai, aštrėjant airių kovai už nepriklausomybę, mėgino formuoti airių legioną kovai su britais. Stovykloje propagandą tarp airių varė vienas jų nacionalinių didvyrių, seras Rodžeris Deivydas Keismentas. Jis dar 1914 m. Niujorke vokiečių diplomatams pasiūlė pakelti Airijoje sukilimą, taip atitraukiant britų dėmesį, jei Vokietija parūpins ginklų ir atsiųs savo karininkus vadovauti sukilimui. 1916 m. jis derybas tęsė Vokietijoje. Vokiečiai į tai žvelgė skeptiškai, juolab, belaisvių agitacija nedaug ką darė – į legioną užsirašė bene 50 savanorių. Vis tik jie pažadėjo dalį prašytos ginkluotės. Suprasdamas, kad to neužteks, R. D. Keismentas vokiečių povandeniniu laivu grįžo į Airiją, pranešti bendražygiams, kad reikia atidėti sukilimą. Tačiau britai pagavo jį, nuteisė ir pakorė. Beje, airių nepasiekė ir žadėti ginklai. Nors juos gabenęs vokiečių prekinis laivas apsimetė norvegišku (įgula dėvėjo norvegų uniformą ir net knygos laive buvo norvegų kalba), bet vokiečių diplomatinį susirašinėjimą perėmę britai puikiai žinojo, kas čia per laivas, ir sulaikė jį.

Bet mes nukrypome į šalį nuo T. Rudzevičiaus istorijos. Grįžkime į Limburgo stovyklą, kur jis tarp daugybės belaisvių rado ir lietuvių, patekusių į nelaisvę per mūšius Lietuvoje. Nemažai belaisvių kalėjo nuo karo pradžios ir nors dauguma buvo jauni, atrodė apgailėtinai: lyg skeletai, išbalę, pamėlynavę, apskurę. Kai kas vilkėjo iš lopų pasisiūtais rūbais.

Nenuostabu: belaisvius maitino du–tris kartus per dieną tokiu pat maistu, kokiu T. Rudzevičus ir jo likimo draugai buvo pasitikti Diulmeno stovykloje. Koks buvo jausmas po tokio „pasistiprinimo“ galima suprasti iš T. Rudzevčiaus komentaro, jog pavalgė dar iš pelenų išsi­kasę lupinas nusiplovę šlamštė.

Ko gero, jis ir kiti apsidžiaugė, kai praėjus savaitei po atvykimo belaisvius išvarė į Gangeltą netoli sienos su Olandija. Čia belaisvius vokiečiai naudojo darbui žemės ūkyje. T. Rudzevičius su keliais kitais belaisviais pateko pas vieną vokiečių ūkininką. Šis belaisviams buvo geras, bet žmona – tikra ragana, vis spausdavo prie darbo ir į dieną mokėjo dvi markes bei aštuonis pfenigus. Maistu labai nesirūpino, nusprendusi, kad priešui tiks rūgštūs kopūstai ir bulvės. Britai nuo tokio valgio raukėsi, bet T. Rudzevičiui tiko.

Dar jis apsižiūrėjo, jog apylinkėje stovėjo daug kryžių ir, nutaręs, kad gyventojai pamaldūs, išsiprašė su keliais belaisviais nuvedami į bažnyčią. Tik kelionė buvo mažai maloni – einant keliu sutikti vokiečiai šaukė, kad veda Anglijos kiaules.

Matyt, po kurio laiko belaisviai pasijuto geriau, ir užsimanė dar geriau – sugalvojo bėgti. Deja, vienas belaisvis rusas įskundė juos sargybai ir nevykėliai bėgliai kaip mat atsidūrė Oberbruche, kur kalinta maždaug 200 belaisvių. Nedaug, bet ir tarp jų T. Rudzevičius rado du lietuvius.

Čia belaisviai, anot T. Rudzevičiaus, dirbo prie šilkų. Ko gero, jau po pirmos dienos ir anglai būtų kirtę rūgščius kopūstus, kad tik galėtų pakvėpuoti grynų oru, nes dirbti teko baisioje smarvėje ir tarp nuodingų dujų, gaunant tokį pat atlygį, kaip dirbant laukuose, ir prastą maistą. Jei kas susižeisdavo, nuo darbo neatleisdavo – žaizdą aprišdavo popieriniu tvarsčiu ir pasiųsdavo atgal, palydėję „švelniu“ paraginimu: eik dirbti, angliška kiaule! Miegoti teko ant lentynų klėtkose, vieni aukštai, kiti žemai, ant plikų lentų. Sargybiniai žadindavo perliedami šaltu vandeniu, kai galvon šaudavo. Mat, ir miego, ir darbo laikas nebuvo apriboti.

Lyg to būtų buvę maža, belaisviams pavogė megztus marškinius ir batus. Jiems, priverstiems austis medines šliures, kurias teko vilkte vilkti, teliko gailėtis, kad nepardavė vokiečių įkyriai prašomi batus už 100 markių. Tiesa, iš pinigų buvo mažai naudos. Dažnų kratų metu sargyba juos konfiskuodavo, įskaitant ir atsiųstus iš namų.

Gyvenimas kiek pagerėjo, kai belaisviai per Šveicariją pradėjo gauti Raudonojo kryžiaus siuntinius su maistu ir tabaku. Rūkydami jie net galėjo pasijusti ponais: vokiečiai, uostydami tabako dūmus, vis prašė duoti užsitraukti. Taip pat vokiečiai, kuriems antroje karo pusėje jau badas į akis žvelgė, varvino seilę matydami, kaip belaisviai kerta šveicariškus pyragaičius. Jie buvo labai ploni, bet užliejus karštu vandeniu išsipūsdavo. Vokiečiai prašydavo ir jiems duoti, ir belaisviai džiugiai parodydavo anglišką kumštį. Tiesa, su siuntiniais ne viskas buvo taip jau smagu: vokiečiai juos krėsdavo. Konservų dėžutes atiduodavo atidarytas, patikrinę, ar jose kas nepaslėpta. Net sūrį atgaudavo sutrupintą ir po to jis greitai sugesdavo.

Dar kiek maisto belaisviams parūpindavo olandės, ateidavusios dirbti į fabriką iš Olandijos. Tačiau svarbiausia, jos atnešdavo žinių iš pasaulio. Mat, vieninteliu jų šaltiniu belaisviams buvo vokiečių leistas laikraštis anglų kalba, vis skelbęs apie nesibaigiančias revoliucijas Britanijoje.

Kaip sakoma, nelinkėk kitam to, ko pats nenori patirti – vieną 1918-jų lapkričio naktį belaisvius pakėlė kažkoks olandas. Jis pranešė, jog Vokietijoje prasidėjo revoliucija ir pasiūlė bėgti su juo. Belaisviai ilgai negaišo – visi, kas apsiavęs, kas basas, kas skudurais apsivyniojęs kojas, ilgai šliaužė per lietų ir šaltį, vos nesustiro, kai prireikus ilgai gulėjo dumble, bet pagaliau įveikė kirto Olandijos sieną. Vokietijos pusėje amžiams liko mirę du jų draugai italai, palaidoti Oberbrucho kapinėse Raudonojo kryžiaus kaštais.

Olandijoje belaisvius pasitiko kareiviai ir įkurdino kareivinėse. Veikiai Britanijos konsulas atsiuntė visiems rūbus ir pranešė, kad karas baigtas. Tad belaisviai, praleidę tris dienas Olandijoje, sėdo į laivą ir leidosi į mirtinai pavojingą kelionę taikos metu. Mat, jūroje buvo pilna minų. Jūreiviai keleiviams išdavė gelbėjimosi liemenes, bet vienam eks belaisviui tas nepadėjo. Jei tikėti T. Ruzdevičiumi, jis iš baimės išprotėjo.

Vis tik laivas laimingai pasiekė Hulo uostą, kur aidėjo jį pasitikusių tūkstančių žmonių sveikinimo šūksniai, skardeno laivų sirenos ir saliutavo patrankos. Belaisvių laukta su šilta arbata ir pyragaičiais. Veikiai T. Rudzevičius jau buvo namie pas tėvus, nelaisvės atsiminimui persigabenęs likimo draugo lietuvio Oberbruche pasiūtą kareivišką kepurę, į kurią jis įsisegė Britanijos herbą.

Taigi, išėjęs 1914 m., T. Rudzevičius grįžo 1918-aisiais, metais, kai į Vakarų fronto mėsmalę pateko dar kone šimtas Britanijos lietuvių.

Bet tai jau kita istorija.

Straipsnis parengtas remiantis knyga „Jo didenybės prieglobstyje: Didžiosios Britanijos lietuviai Pirmojo pasaulinio karo metais“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (7)