Didžioji vario karštligė
Jei, tarkime, Artimuosiuose Rytuose pirmieji metalurgijos bandymai buvo net prieš dešimt tūkstančių metų, tai į rytinį Baltijos regioną bronza atėjo maždaug prieš keturis tūkstantmečius. O štai kokioje Japonijoje ar Amerikoje šios epochos net iš vis nebuvo – po akmens amžiaus ten iš karto atėjo geležies. Kuomet tuometinė Rytų Europa (iranėnai ir baltai) išmoko gaminti bronzinius dirbinius, pagrindinę žaliavą – varį – jie gaudavo iš Šiaurės Kaukazo1 bei Karpatų. Deja, netrukus Kaukazo kasyklos užsidarė, nes dėl klimato kaitos (šalčiai, sausros) Mesopotamijos civilizacijos šiaurinė periferija – Maikopo kultūra – III tūkstantmečio pr. m. e. pabgaigoje žlugo su visomis kasyklomis ir metalurgija1. Iš Karpatų-Tatrų regiono tiekiamo vario neužteko. Reikėjo ieškoti naujų šio metalo telkinių. Kadangi vario žūtbūt reikėjo, netrukus šie telkiniai ir buvo atrasti. Pietų Urale. Į šį lobių kraštą nusitaikė net kelios kultūros – pirmiausiai, žinoma, vario norėjo (savaime suprantama) ten gyvenę ugrofinai. Tik nelabai jie dar buvo įvaldę metalurgiją, o ir jų gentys buvo gana retai išsidėsčiusios, tad netrukus čia įsiveržė kitos kultūros. Iš pietvakarių, nuo šiaurinės Juodosios jūros pakrantės, veržėsi nesuskaičiuojamos iranėnų (skitų protėvių) ordos. Iš rytų – Altajuje, vakarų Mongolijoje bei šiaurės vakarų Kinijoje gyvenusios indoeuropiečių gentys – tocharai. Iš pietų – Mesopotamijos civilizacijos šiaurės rytų periferijos – Baktrijos-Magriano – atstovai. Betgi pagrindinė, didžiausia invazija į vario karalystę buvo iš vakarų. Baltai.
Sintašta – baltų ir iranėnų civilizacija
Tuo metu (III–II tūkstantmetis pr. m. e.) baltai buvo užėmę milžiniškus plotus – nuo dabartinio Berlyno vakaruose iki dabartinės Maskvos rytuose (tais laikais, savaime suprantama, tų miestų nebuvo). Bet ir to jiems dar nebuvo gana. Baltų gentys veržėsi dar toliau į rytus, iki pat Uralo2, taip pat į dabartinę Estiją, pietų Suomiją, net į dabartinę Archangelsko sritį (tą liudija šioje srityje esančių upių pavadinimai: Rudas, Varnas, Miglas, Tyras ir t. t.; dabartiniuose žemėlapiuose: Рудас, Варнас, Миглас, Тырас). Pasiekę Uralą, jie persirito į kitą šių kalnų pusę, į Aziją, kur kartu su iranėnais, o vėliau – ir su Baktrijos-Magriano karalysčių atstovais sukūrė vieną įdomiausių ir nuostabiausių tų laikų kultūrą – Sintaštos civilizaciją3,18. Žinoma, šis pavadinimas sugalvotas jau šiais laikais, pagal vietovę, kur buvo atlikti pirmieji archeologiniai tyrimai. Kaip tie „sintaštiečiai“ patys save vadino – nežinome, taip pat nežinome, ir kaip tuometiniai „baltai“ vadinosi. Galbūt aisčiais (tie, kurie palei Baltijos jūrą gyveno), o rytų baltai – gal galindais ir neruviais (pastarąjį pavadinimą randame Herodoto istorijoje). Betgi iš tikro tai – tik spėjimai.
Kad baltų gentys pasiekė Uralą ir netgi apsigyveno už jo, jau Azijoje, patvirtina archeologija2,3, iš dalies genetiniai-antropologiniai tyrimai, taip pat vandenvardžiai. Viena didžiausių Uralo upių – Ufa. Jos pavadinimo kilmė, labai tikėtina, yra baltiška ir reiškia ne ką kitą, kaip, žinoma – upę4! (Tarp kitko, mariai šią upę vadina „Upo“). Čeliabinsko srityje, jau Azijos pusėje, yra tokios upės, kaip Gumbeika, Zingeika, Tečia, Aša, Šilėja, Mesėda, Arša, Vaselga... Skamba labai jau baltiškai, tik, deja, neteko dar rasti šių upių etimologinių tyrinėjimų.
Pirmieji indoeuropiečiai ir indėnai
Beje, lingvistas Olegas Fedčenko teigia, kad beveik visų Sibiro upių (bent jau didžiųjų) pavadinimai, vos ne iki pat Japonų jūros, yra baltiškos kilmės5. Nors ši hipotezė ir atrodo gan fantastiška, prilygstanti Gedgaudo ar Pichelio drąsioms, bet dažnai sunkiai moksliškai pagrįstoms teorijoms, jos atmesti nederėtų (tarp kitko, kuo daugiau atliekama archeologinių ir istorinių tyrimų, tuo jie labiau patvirtina bent jau kai kurias Gedgaudo teorijas).
Visuotinai priimtina, kad indoeuropiečių protėvynė buvusi kažkur ties Juodąja jūra – arba dabartinės Ukrainos pietinėje dalyje, arba Mažojoje Azijoje, arba Kaukaze, arba į vakarus nuo jos. Tebūnie. Na, o kaip jie ten pateko, prie Juodosios jūros (nesvarbu, kurioje jos pusėje)? Labiausiai tikėtina, kad jie atėjo iš Azijos, kur pirmieji indoeuropiečiai (ar tiksliau – praindoeuropiečiai) susiformavo maždaug prieš 25 tūkstančius metų gal Šiaurės Kinijoje, gal ties Baikalu, o gal ir Altajuje6,7. Dalis jų kartu su paleoazijiečiais maždaug prieš 15 tūkstančių metų pasuko į Ameriką, tą patvirtina ir genetiniai tyrimai – tikėtinai labiausiai indoeuropietiška haplogrupė R1, susiformavusi maždaug ties Baikalo ežeru, yra antra pagal paplitimą Amerikos indėnų genome8.
Kadangi baltų kalbos iš visų indoeuropiečių yra mažiausiai nutolusios nuo indoeuropiečių prokalbės, tai ir Sibiro upių pavadinimų kilmė gan neblogai paaiškinama, remiantis būtent baltų kalbomis. Iš ten jie keliavo į Vakarus, kol galų gale, maždaug prieš 15 tūkstančių metų (o gal ir anksčiau), pasiekė pietų Europą (nes šiaurinėje dar buvo ledynmetis), o prieš maždaug trylika tūkstantmečių, traukiantis ledynui, atėjo ir iki Baltijos (prabaltai)9. O virvelinės keramikos kultūros veržimasis į šiaurę IV tūkstantmetyje pr. m. e. buvo ne pirmasis indoeuropiečių atsikraustymas į Baltijos pakrantę, o tik pietų indoeuropiečių migracija link pakankamai giminingų šiaurės indoeuropiečių (prabaltų), čia jau apsigyvenusių iš kart po ledynmečio9. Beje, yra archeologų anekdotas apie tuos įvykius: „Kuomet nesuskaičiuojamos indoeuropiečių ordos veržėsi iš rytų į Europą, vidury dabartinės Ukrainos stepių jie priėjo didžiulį akmenį, ant kurio buvo parašyta: „Kas keliaus į pietus, tas atras šiltas jūras, vynuoges ir gražias merginas, o kas į šiaurę, tas atras pelkes, šaltį ir uodus“. Taigi, tie, kurie mokėjo skaityti, pasuko į pietus, o kurie nemokėjo – į šiaurę – tai ir buvo pirmieji lietuviai...“
Europoje pirmieji indoeuropiečiai išnaikino ir asimiliavo jau prieš 40 tūkstančių metų čia įsikūrusius europidus kromanjoniečius (labai tikėtina, kad šių palikuonys yra dabartiniai kartvelai ir baskai), kurie savo ruožtu maždaug prieš 30 tūkstantmečių išnaikino net tris šimtus tūkstančius metų Europoje ir dalyje Azijos gyvenusius neandertaliečius.
Milžiniškas technologinis šuolis
Taigi pietų Urale prieš keturis tūkstantmečius prasidėjo kovos dėl strateginių resursų. Galų gale po visų karų situacija stabilizavosi, ir čia susiformavo Sintaštos kultūra (archeologinis terminas), kurią drįsčiau pavadinti netgi civilizacija. Net iki 15 procentų visų Sintaštos gyventojų buvo metalurgai ir bronzos meistrai. Tą įrodo kapų radiniai: metalo liejimo formos, kiti su tais amatais susiję įrankiai10. Taigi, šis regionas anuo metu buvo tikras metalurgijos ir bronzos meistrų kraštas.
Jie statė dideles gyvenvietes, kurias kai kurie tyrėjai vadina netgi miestais (atitinkamai visą šį kraštą – „miestų šalimi“), iki šiol jų tame regione aptikta virš dvidešimties. (Bene žymiausias ten rastas „miestas“, o jei tiksliau, didelė tvirtovė – Arkaimas, kur dabar yra archeologinis-turistinis kompleksas, į kurį važiuoja turistai ir įvairiausio plauko neopagonys bei mistikai, tikintys, kad būtent čia atsirado arijų Vedos, ir kad arijai esą kilę iš slavų, nors pastarieji iš tikro atsirado gal kelis šimtmečius pr. m. e., o gal net ir vėliau). Be to, kad buvo išvystę metalurgiją ir juvelyriką, „sintaštiečiai“ įrengdavo didžiulius vandens rezervuarus, netgi dengtą kanalizaciją – pusantro tūkstančio metų anksčiau nei Romoje... Bet, ko gero, didžiausias jų išradimas, paspartinęs beveik visų Eurazijos civilizacijų vystymąsi – stipininis ratas11.
Iki tol nemažai kultūrų ir civilizacijų jau naudojo ratus, tik jie buvo pagaminti iš vientisos medžio ripkos. Vežimai su tokiais ratais buvo nepaslankūs, sulūžus ratui, jo nebuvo galima pataisyti, o tik pakeisti nauju. Būtent Sintaštos kultūros areale ir buvo sukurtas stipininis ratas. Tai buvo milžiniškas technologinis anų laikų šuolis. Sulūžus stipinui, nebereikėjo keisti viso rato, o tik tą vieną stipiną, ratai tapo patvaresni, o svarbiausia, vežimai su tokiais ratais buvo žymiai greitesni ir manevringesni. Dviračiai koviniai vežimai – tai buvo neregėtos, pačios moderniausios ir galingiausios anų laikų kovos mašinos. Netrukus Sintaštos kultūra išsiplėtė milžiniškame areale nuo Volgos vakaruose iki Sajanų rytuose, nuo Pamyro ir dabartinio Irano pietuose iki taigos šiaurėje, tik dabar ją mokslininkai vadina Andronovo kultūra, arba tiksliau – Andronovo kultūrų kompleksu12. Stipininį ratą po truputį perėmė aplinkinės gentys ir civilizacijos, galų gale jis išplito beveik visoje Eurazijoje.
Baltai ir arijai
Nemaža mokslininkų šį kultūrų kompleksą vadina netgi indoiranėnų (ne iranėnų!) protėvyne (iranėnai, kaip jau buvo minėta, atėjo nuo šiaurinės Juodosios jūros pakrantės). Tiesa, jei kalbėti būtent apie šį regioną, tai veikiau jau reiktų sakyti „baltoiranėnai“. Aišku, be baltų ir iranėnų į šį genčių lydinį jungėsi ir autochtonai finougrai bei samodai, ir iš Vidurinės Azijos atėję Baktrijos-Magriano neindoeuropiečiai churitai, ir galų gale net iš rytų atsibastę indoeuropiečiai tocharai bei neindoeuropiečiai (savaime suprantama) tiurkai. Tai buvo tautų katilas, susintetinęs aukšto lygio kultūrą, savotiška anos epochos Amerika. O priešdėlis „indo“ pasiteisina tik jau pačioje Indijoje, po arijų invazijos (II–I tūkstantmetis pr. m. e.). Jei laikytis arijų protėvynės Andronovo kultūros areale teorijos (moksliškai vienos labiausiai pagrįstų), tai nori nenori prieinama prie išvados, kad prie tų arijų susiformavimo gana nemažai prisidėjo būtent Azijos (Sintaštos-Andronovo) baltai. Gal ir netiesiogiai, bet tą patvirtina ir kalbotyros duomenys – baltų kalbose randama daugiau bendrų žodžių su sanskrito (taigi, arijų) kalba, nei iranėnų su to paties sanskrito (ugnis-agnis, vėjas-vajus, ašara-aśru, kurmis-kūrmas, ratas-ratha, naujas-navyas, sapnas-svapnas ir t.t.)13. Galų gale – daug kas bendro ir tikėjimuose (Perkūnas-Parjanya, Žemė (Žemyna)–Kṣamā, Dievas-Dyaus, Ašvieniai-Aśvinau, Aušra-Uśā, Laima-Lakṣmī, Medeinė-Medini ir t.t.)14. Pabandykite išversti į lietuvių kalbą šį sanskrito tekstą: „Kas tvam asi? Asmi svapnas tava tamase nakte. Agniṃ dadau te śradi tada viśpatir devas tvam asi“. ( „Kas tu esi? Esmi sapnas tavo tamsioje naktyje. Ugnį daviau tau širdy, tada viešpats dievas tu esi“)15. Taigi, iranėnų ir indoarijų kilmės iš bendrų protėvių („indoiranėnų“) teorija16 nelabai pasiteisina, nors ryšių, ir labai glaudžių, būta. Tai veikiau gal ir kažkiek panašūs, bet vis tik skirtingi, tik gyvenę toje pačioje teritorijoje, genčių junginiai, kurie iš ten migravo į dabartinį Iraną (iranėnai) bei Indiją (arijai).
Baltoiranėnai – rytų skitai
O kur dingo Sintaštos civilizacija? Archeologų tyrimų duomenimis, ji gyvavo trumpai – gal tik kelis šimtmečius. Ji sunyko po jau minėtos tocharų-tiurkų invazijos (kuri, gali būti, buvo atsakas į Andronovo kultūros veržimąsi į Centrinę Aziją) ir po taip pat jau minėtos masinės iranėnų ir arijų migracijos į pietus (šie abu įvykiai, ko gero, susiję). Tocharų-tiurkų antpuoliai buvo tokie galingi, kad ties Uralu jie nesustojo, ir atskiri jų būriai nusidangino net iki Skandinavijos ir Moldovos. Ši galinga genčių sąjunga iš savo tėvynės Altajuje-Mongolijoje taip pat veržėsi ir į rytus, ir jų pėdsakų archeologai randa net Korėjoje17... Taigi, savo plotu tocharų-tiurkų trumpalaikis įsigalėjimas beveik sutapo su po trijų tūkstantmečių iš to paties Altajaus-Mongolijos regiono išplitusia mongolų imperija.
Betgi ta tocharų-tiurkų banga nepaliko didelių žymių etnogenetiniams procesams į vakarus nuo Altajaus, kadangi, kaip jau rašiau, buvo gana trumpalaikė. O štai iranėnų-baltų migracija į rytus, iki pat Sajanų, buvo tikrai ryškesnė. Šios migracijos palikuonys – skitai, arba tiksliau – rytų skitai – bene visų tyrėjų įvardinami kaip iranėnai. Bet, kaip jau įrodyta šiame straipsnyje, jie nebuvo gryni iranėnai, tai buvo veikiau iranėnų ir baltų lydinys, visgi, ko gero, su didesne iranėnų dalimi. Apie šią kultūrą esu rašęs savo straipsnyje „Pazyryko kultūros pėdsakais: kaip Altajaus tautos deivė atsidūrė mano tėvo girininkijoje“.
1 – https://bigenc.ru/archeology/text/4677962
2 – https://bigenc.ru/archeology/text/v/660217
3 – https://en.wikipedia.org/wiki/Sintashta_culture
4 – https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%98%D0%BD%D0%B4%D0%BE%D0%B8%D1%80%D0%B0%D0%BD%D1%86%D1%8B
5 – https://cloud.online.lt/s/e2THEjxA6qTPz4J
6 – https://lt.wikipedia.org/wiki/Senov%C4%97s_%C5%A1iaur%C4%97s_eurazijie%C4%8Diai
7 – https://en.wikipedia.org/wiki/Haplogroup_R_(Y–DNA)
8 – https://en.wikipedia.org/wiki/Genetic_history_of_indigenous_peoples_of_the_Americas#Haplogroup_R1
9 – https://www.istorija.lt/data/public/uploads/2020/10/la_28_59-68.pdf
10 – https://archaeology.nsc.ru/izdatelstvo/jr-aeae-ru/44-1/annot-05/
11 – https://twtext.com/article/1314004548130725888#
12 – https://www.wikiwand.com/en/Andronovo_culture
13 – https://www.quora.com/What-modern-day-language-is-closest-to-Proto-Indo-European-PIE
14 – https://subhashkak.medium.com/romuva-and-the-vedic-gods-of-lithuania-3aae469ff2f1
15 – https://lt.wikipedia.org/wiki/Sanskritas
16 –https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%98%D0%BD%D0%B4%D0%BE%D0%B8%D1%80%D0%B0%D0%BD%D1%86%D1%8B
17 – https://en.wikipedia.org/wiki/Seima-Turbino_phenomenon
18 – http://archsamara.ru/files/biblioteka/243.pdf
