Įsibėgėjus Pirmajam Pasauliniam karui didžioji tuometinio Niujorko dalis buvo pagrindinis Amerikos karo pramonės centras. Žurnalistas, rašytojas ir apžvalgininkas Žiulis Vitkoveris savo knygoje „Sabotage at Black Tom“[1] rašė, kad Žemutiniame Manhetene penkių mylių spinduliu aplink miesto Rotušę buvo pagaminama net 75 proc. visos amunicijos ir ginkluotės, kuri iš Jungtinių Valstijų buvo siunčiama į Europą. Kadaise buvusi visai nedidukė, karo metais Juodojo Tomo sala tapo svarbiausiu logistikos centru visoje Amerikoje, iš kurios amunicija ir ginkluotė keliavo tiesiai į sąjungininkų rankas. Ir kaip pažymi ponas Vitkoveris, greičiausiai ten buvo laikomas didžiausias ginklų arsenalas.[2]
Netolimais esančioje Bedlo saloje 1916 m. liepos 29-osios naktis buvo rami. Šviesa sklido tik nuo Laisvės statulos deglo, todėl sargyboje budėję kariškiai neturėjo galimybių pastebėti diversantų, kurie slapta patekę į Juodojo Tomo salą padėjo sprogmenis. 2:08 val. nakties pasigirdo pirmasis sprogimas, pažadinęs kapitoną Alfredą Kliftoną ir jo žmoną Elizabet. Jungtinių Valstijų kariuomenės ryšininkų padalinio vadas vos prabudęs skubiai telefonu pranešė budintiems kariškiams skelbti pavojaus signalą, surinkti vyrus ir pareigūnus, kad šie saugiai evakuotų moteris ir vaikus. Tačiau žmonės jau blaškėsi lauke, nes nuo sprogimo Bedlo saloje gyvenamųjų namų langai buvo pabirę į šipulius. Moterys ir vaikai vidury nakties apsivilkę baltiniais ir susivynioję į patalynes skubėjo slėptis Fort Vudo bazėje, skirtoje apsaugoti Laisvės statulą.[3]
2:40 val. nakties driokstelėjo antrasis sprogimas. Viso į orą išlėkė per 100 traukinio vagonų, sugriuvo 13 sandėlių, sprogimo vietoje liko didžiulė duobė. Sprogimo banga buvo tokia stipri, kad nuo jos išbyrėjo tūkstančiai langų nuo Bruklino centro iki Manheteno centro. Žuvo mažiausiai penki žmonės, o gretimoje Elio saloje šimtai emigrantų buvo evakuoti.
Yra istorikų tvirtinančių, kad sprogimas galėjo prilygti 5,5 balo žemės drebėjimo smūgiui pagal Richterio skalę ir galėjo būti iki 30-ties kartų galingesnis nei per 2001 m. teroristų ataką, kuomet griuvo Pasaulio prekybos centras. Visgi apie išpuolį Juodojo Tomo saloje žino gerokai mažiau žmonių nei apie garsiuosius Brolius dvynius, tačiau būtent ši nelaimė turėjo didelę įtaką formuojant JAV nacionalinį saugumą, rašo Kolorado universiteto leidinys.[4]
Pradžioje manyta, kad tai buvo tiesiog nelaimingas atsitikimas ir visa kaltė buvo verčiama „Lehigh Valley“ geležinkeliui, kuriam priklausė traukinys. Tačiau po trejų metų kruopštaus tyrimo, pareigūnai surinko užtektinai įrodymų ir patvirtino, kad sprogimas nebuvo atsitiktinis. Įkalčiai vedė Vokietijos link.
Tuo metu, kai Juodojo Tomo saloje nugriaudėjo sprogimas, oficialiai Jungtinės Valstijos dar nebuvo įsitraukusios į Pirmąjį Pasaulinį karą. Nebuvo patvirtintų ir federalinių įstatymų, kurie įteisintų užsienio tautų šnipinėjimą taikos metu, o saugumo struktūros neturėjo reikiamų išteklių, kad apsaugotų šalį nuo tokio tipo išpuolių. Viskas pasikeitė po išpuolio Juodojo Tomo saloje. 1917 m. buvo priimtas šnipinėjimo įstatymas,[5] o tokios saugumo agentūros kaip Tyrimų Biuras, kuris 1935 m. buvo pervadintas Federaliniu Tyrimų Biuru (kaip atsirado FTB skaitykite mano ankstesniame straipsnyje) ir Slaptoji Tarnyba, buvo pertvarkytos kovai su nacionaline grėsme šalies viduje. Šios agentūros ir šiandien saugo JAV piliečius nuo terorizmo grėsmių.
Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui britai skubėjo pasinaudoti savo pranašumu – Karališkasis laivynas blokavo vandens kelius, tokiu būdu užkirsdamas kelią reikalingų atsargų tiekimui Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai. Tačiau nepaisant vokiečių prieštaravimų, eksportas iš JAV į Didžiąją Britaniją, Prancūziją ir Rusiją nenutrūko. Amerikiečių transporto sektorius ir plieno bei chemijos pramonė klestėjo kaip niekada anksčiau ir užkūrė tikrą JAV ekonomikos bumą.
Įsitraukusi į mirtinas kautynes su Antantės šalimis, 1915 m. vasario 4 d. Vokietija pradėjo neribotą povandeninį karą prieš visus sąjungininkų laivus. Tokiu būdu vokiečiai siekė nutraukti atsargų tiekimą savo priešams. Teutonai taipogi pradėjo organizuoti išpuolius ir Amerikos krantuose. Vokiečių agentai slapčiomis pritvirtindavo nedidelius cigaro formos padegamuosius sprogmenis laivuose, kurie buvo paruošti plukdyti atsargas į Europą. Sprogmuo užsidegdavo laivui palikus uostą, todėl atviruose vandenyse įvyko daugybė avarijų, kurių metu buvo sugadinama amunicija ir kiti kroviniai.
Kol tokie išpuoliai netapo nacionalinės žvalgybos reikalu, tuo rūpinosi federalinės, valstijų ir vietos tarnybos atskirai. Deja šios institucijos neturėjo užtektinai pajėgumų ir išteklių užkirsti kelią priešų sabotažo veiksmams, todėl nusikaltėlių operacijos buvo sėkmingos. Šiuo laikotarpiu JAV dar išlaikė neutralią poziciją Didžiajame kare.
Neutralios amerikiečių nuotaikos persimainė 1915-ųjų gegužės mėnesį, kuomet vokiečių karo laivas „U-Boat“ torpedavo britų keleivinį lainerį „Lusitania“. Laive plaukė 1962 keleiviai. Po vokiečių atakos anapilin iškeliavo 1198 žmonės, o tarp jų buvo 128 Jungtinių Valstijų piliečiai. Amerikos visuomenė atsisuko prieš Vokietiją, tačiau prezidentas Vudro Vilsonas į konfliktą visgi neįsitraukė. Vietoje to, jis nurodė valstybės sekretoriui Robertui Lansingui Slaptąją Tarnybą, kuri iki tol rūpinosi prezidento saugumu, nukreipti kovai su šnipinėjimu šalyje. 1916 m. ponas Lansingas įkūrė Slaptosios Žvalgybos Biurą, kurio agentai turėjo sekti Vokietijos diplomatų veiklą Vokietijos ambasadoje ir konsulate Niujorke. Šios organizacijos būstinė buvo perkelta į naują biurą Jungtinių Valstijų valstybės departamente.
Niujorko policijos departamento inspektoriui Tomui Tuniui taip pat buvo nurodyta akylai stebėti užsienio agentus. 1916-ųjų pradžioje policijos būrys Niujorke ir Naujajame Džersyje sulaikė vokiečių diversantų grupę. Tokiu būdu pareigūnai laikinai sustabdė padegamųjų sprogmenų kampaniją, kuriuos vokiečiai montavo prie laivų paruoštų plaukti su atsargomis į Europą, tačiau išpuoliai greit atsinaujino. Be to, dalis vokiečių agentų pakeitė savo taikinius: vietoje laivų pradėjo atakuoti amunicijos gamyklas ir logistikos sandėlius.
Nenuostabu, kad diversantų dėmesį patraukė ir viena didžiausių karinės amunicijos atsargų buvusi už Europos ribų – Nacionalinė prieplauka ir saugykla Juodojo Tomo saloje. Tačiau pasak žurnalisto Žiulio Vitkoverio labiausiai stebina tai, kad visas terminalas ir ginklų saugykla buvo itin lengvai prieinama: teritorija neaptverta, lengvai pasiekiama sausumos ir vandens keliais ir dar menkai saugoma.
Kad be jokio įtarimo patektų į Juodojo Tomo salą, Vokietijos slaptieji agentai užverbavo Michaelį Kristofą, 23-ejų austrų imigrantą, dirbusį naftos kompanijoje Naujajame Džersyje. Jaunuolis buvo neblogai pažįstamas veidas Juodojo Tomo salos apylinkėse, todėl jam neturėjo kilti sunkumų praeinant pro sargybą. Kristofas apibūdinamas kaip nenuovokus ir patiklus vaikinas, žūtbūt norėjęs užkirsti kelią karui, todėl gerai apmokyti vokiečių slaptieji agentai lengvai galėjo manipuliuoti jaunuoliu.
Lemtingą naktį beveik 70 traukinio vagonų buvo pilnai pakrauti amunicija, kuri vėliau laivais turėjo pasiekti sąjungininkus Europoje. Negana to, netoliese buvusioje baržoje „Johnson No. 17“ buvo dar pavojingesnis krovinys – dinamitas. Netrukus po vidurnakčio jaunasis Kristofas su dviem patyrusiais diversantais – Kurtu Janke ir Lotaru Vicke, padėjo sprogmenis baržoje ir traukinių vagonuose. Sėkmingai atlikę savo darbą vyrai tyliai pasišalino. Praėjus apytikriai 20-čiai minučių sprogmenys sukėlė gaisrą. Džersio miesto priešgaisrinė tarnyba pakilo 1:20 val. nakties, tačiau atvykę ugniagesiai jau nesugebėjo priartėti prie gaisro židinio ir jo užgesinti, nes ugnis buvo virtusi tiesiog pragaru. 2:08 val. nakties į orą išlėkė barža „Johnson No. 17“, kurioje buvo pakrautas dinamitas.
„Sprogimo banga buvo tokia galinga, kad aš net išvirtau iš kėdės, o langų stiklų šukės byrėjo tiesiog ant manęs“, – dienraščiui „The New York Times“ vėliau pasakojo gretimoje Elio saloje budėjęs telefono operatorius Ovenas Ficpatrikas.
2:40 val. nakties driokstelėjo antrasis sprogimas, kuris sukėlė chaosą ir paniką net Niujorko ir Džersio miestų apylinkėse. Atsižvelgiant į tai kokie galingi buvo sprogimai, didelio aukų skaičiaus per stebuklą išvengti pavyko, visgi turtinė žala buvo padaryta milžiniška. Skaičiuojama, kad nuostoliai apytiksliai siekė 20 mln. JAV dolerių. Kaip teigia „Natural Hazards Observer“, šiandien tokia suma atitiktų beveik 460 mln. JAV dolerių.
Niujorko policijos departamento inspektorius Tomas Tunis buvo vienas iš nedaugelio žmonių kuris įtarė, kad sprogimai nebuvo atsitiktinis incidentas. 1916 m. rugsėjo 2 d. jis buvo sulaikęs Michaelį Kristofą, tačiau tuomet pareigūnui pritrūko įrodymų ir įtariamasis buvo paleistas į laisvę.
Kaip vėliau teigė Kolumbijos universiteto istorijos profesorius Kenetas Džeksonas[6], išpuolis Juodojo Tomo saloje parodė, kad Jungtinės Valstijos nebuvo neutralios ir nepažeidžiamos. Pagal 1921 m. tarp JAV ir Vokietijos sudarytą taikos sutartį buvo įsteigta komisija karo pretenzijoms spręsti. Ieškovų advokatams galiausiai pavyko įrodyti, kad 1916 m. išpuolį Juodojo Tomo saloje organizavo Vokietijos slaptieji agentai.[7]
[1] „Sabotage at Black Tom: Imperial Germany's Secret War in America, 1914–1917“ www.amazon.com
[2] „In 1916, German Terrorists Launched an Attack on American Soil“ www.history.com
[3] „Domestic Sabotage: The Explosion at Black Tom Island“ www.nps.gov
[4] „100 Years of Terror“ www.hazards.colorado.edu
[5] „The Espionage Act of 1917“ www.digitalhistory.uh.edu
[6] „Jackson, Kenneth T.“ www.columbia.edu
[7] „An Attack That Turned Out to Be German Terrorism Has a Modest Legacy 100 Years Later“ www.nytimes.com
