Karui užsitęsus belaisviai pradėti naudoti darbui žemės ūkyje ir pramonėje, tai šiek tiek pagerino jų padėtį. Tačiau vis vien visą karą belaisviai ieškojo progų pabėgti, ir kitąsyk patekdavo toli gražu ne ten, kur norėdavo.
Vienas tokių belaisvių, kurį likimas nubloškė ne ten, kur jis svajojo ir kuris paliko pasakojimą apie savo klajones, buvo Jonas Kanapeckas iš Vilniaus gubernijos.
Prasidėjus karui jis, kariškių akimis, jau buvo garbaus amžiaus, pradėjęs penktą dešimtį. Tačiau patyrusi milžiniškų nuostolių pirmaisiais karo mėnesiais, Rusijos armija šlavė visus atsarginius, anot paties J. Kanapecko, kas tik galėjo paeiti, visus paėmė be jokio skirtumo. Jo, kaip vyresnio amžiaus, eilė priėjo 1915-jų balandį.
Tuo metu karas jau buvo vėl, po to, kai 1914 m. rusams pavyko po trumpo įsiveržimo išstumti vokiečius atgal į Rytų Prūsiją, grįžęs į Lietuvą: 1915 m. vasarį vokiečių 8-ji ir 10-ji armijos puolė rusus. Balandžio pabaigoje trys pėstininkų ir trys kavalerijos divizijos pradėjo pulti nuo Telšių Šiaulių kryptimi, siekdami atitraukti rusų dėmesį nuo veiksmų Galicijoje, sukaustyti rusų Šiaurės-vakarų fronto pajėgas. Nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo balandžio 30 d. vokiečiai užėmė Šiaulius, gegužės 7 d. – Liepoją ir pasiekė Mintaują (dabartinė Jelgavą). Rusai, kad pridengtų Rygą, Daugpilį ir Vilnių, permetė septynias pėstininkų divizijas. Gegužės 10 d. rusams pavyko atsiimti Šiaulius, bet vokiečiai įsitvirtino Liepojos, Mažeikių apylinkėse ir Dubysos linijoje.
Iš Rygos – Šiaulių rajone buvusių dalinių buvo suformuota vieno geriausių rusų karo vadų I pasaulinio karo metais generolo Pavelo Plėvės vadovauta 5-ji armija. Ji turėjo keturias pėstininkų ir šešiais kavalerijos divizijas, tris pėstininkų ir dvi kavalerijos brigadas, kurių eilėse buvo 117 000 karių, be to turėjo 325 patrankas. Iš Galicijos permestos 12-ji ir 13-ji Sibiro divizijos (apie 20 000 karių) nespėjo pasiruošti kovos veiksmams.
Vokiečiai jai priešpastatė 8 armijos pagrindu sudarytą generolo Otto fon Below‘o vadovautą Nemuno grupę. Jos sudėtyje buvo šešios pėstininkų divizijos, dvi pėstininkų brigados, penkios kavalerijos divizijos ir dvi brigados. Iš viso joje buvo 115-120 000 kareivių, dar ji turėjo 600 patrankų ir buvo padalinta į dvi grupes: šiaurinę – Lauenšteino (vadovaujama generolo Otto von Lauenšteino) ir pietinę – Richthofeno (vadovaujama generolo Manfredo von Richthofeno).
Priešininkai išsidėstė 250 km pločio fronte ir susirėmė vadinamoje Rygos – Šiaulių operacijoje (1915 m. liepos 14 – 25 d.), o su mūšiais į rytus nuo Panevėžio jį tęsėsi iki rugpjūčio 20 d. Vokiečiai Nemuno grupei kėlė uždavinį užimti Mintaujos – Panevėžio rajoną ir po virtinės įnirtingų bei kruvinų mūšių ši jį įvykdė: rugpjūčio 3 d. buvo užimti Šiauliai, o rugpjūčio 9 d. – Panevėžys, rusai buvo nustumti prie Dauguvos ir nelaisvę pateko 27 000 jų kareiviai.
Į šį verpetą ir papuolė J. Kanapeckas. Pirmą dieną, kai jį mobilizavo, J. Kanapeckas gavo uniformą, dvejas poras batų, džiovintos duonos, šautuvą ir iškart atsidūrė fronte prie Prienų. Po poros dienų dalinys, kuriame jis tarnavo, stojo į mūšį, bet, anot J. Kanapecko, pralaimėjo ir turėjo trauktis. Ši jo pasakojimo dalis skamba įtartinai, mat, tuo balandį ar gegužę Prienų apylinkėse buvo ramu. Gal J. Kanapeckas sumaišė vietovardžius, gal turėjo omenyje Plungę, kuri balandį buvo vokiečių puolimo smaigalyje, gal, praėjus nemažai laiko, nebelabai atsiminė kur ir kada kas buvo.
Kaip ten bebuvo, J. Kanapeckas, jo žodžiais, su savo daliniu atsidūrė prie Šiaulių. Čia išbuvo apkasuose mėnesį, laukdami vokiečių puolimo. O paskui užvirto vokiečiai, šaudymas buvo baisus per dvi dieni ir vieną naktį. Po to, apleidus Šiaulius, teko trauktis link Panevėžio.
Pakeliui prisižiūrėjo į gyventojų kančias. Matė, kaip viskas, kas palikta buvo ant kelio, buvo deginama, kaip, Rusijos valdžios įsakymu, daug žmonių bėgo į Rytus, ir ne vienas – viską pametęs. Bet daug ir pasiliko, nusprendę, kad jiems vis tiek, ar po ruskiu, ar po vokiečiu, blogiau nebus. Regėjo, kaip kazokai varė visus žydus, suginę į būrius, o jų namus padegdavo. Matė, kas nutiko namuose besislėpusiems žmonėms, kai rusai sykį mėgino sustabdyti vokiečius. Užvirė mūšis ir žmonės išsigandę puolė rusų pozicijų pusėn, bet visi žuvo, nes kulkos zvimbė, kaip lytus. Daug žmonių sumynė kavaleristų arkliai.
Tačiau blogiausia, anot J. Kanapecko, buvo moterims, ypač žydėms. Girdi, karo vadovybė buvo įsakiusi žydus plėšti, tai kareiviai ir gerai atsižymėjo, ir moterys daugiausia kentėjo. Rusų kareiviai žvėriškai elgėsi, ypač kavaleristai. Daug moterų ir merginų žuvo, tarp jų buvo ir lietuvačių.
Pasiekus Panevėžio apylinkes, J. Kanapecko dalinys vėl turėjo trijų savaičių atokvėpį. Paskui žvalgyba pranešė, jog vokiečiai artėjo nuo Ukmergės pusės. Dalinys stojo į mūšį prie kažkokio, anot J. Kanapecko, vieno raudono dvaro, kurs buvo šone Panevėžio.
Mūšis prasidėjo artilerijos dvikova, ir tokia, kad iš dvaro liko tik griuvėsiai. Nutilus patrankoms, rusų pulkininkas įsakė savo kareiviams eiti į durtuvų ataką. J. Kanapecko žodžiais, muzika pradėjo griežti ir barabanus mušti. Pasitaisėme kepures ir durtuvus ir puolėme ant priešo. Bet vokiečiai nepabūgo: stojo ant durtuvų. Čia tai pamačiau didžiausias baisenybes. Susitikome arti. Prasidėjo žiauriausi skerdinė. Veria vienas kitam krūtinėn durtuvą su didžiausiu įnirtimu. Aš patsai keturis vokiečius pervėriau, o man tik vienas vokietis pataikė pagal ausį, bet nepavojingai. Nors vokiečiai kareiviai yra ir gerai išlavinti, bet rusai ant durtuvų yra neapveikiami. Taip, kad mes juos įveikėme ir 7000 nelaisvių mums teko.
Po mūšio kareivius pasiuntė rinkti užmuštuosius ir sužeistuosius. Tačiau tarp užmuštų rusų užtikus ne vieną, perskrostą tarp kojų, kad viduriai išėję lauk, karininkai, supratę, kad kai kurie vokiečiai, artinantis rusams, apsimesdavo negyvi ir kareiviams žengiant per juos, perpjaudavo jiems vidurius, įsakė, kad ateityje, jei teks eiti į durtuvų ataką, pirmiau perdurti gulintį vokietį, o tik tada lipti per jį.
J. Kanapecko laimei, jam daugiau nebeteko išgyventi durtynių, bet girdėjo, kad kai tokios buvo prie Joniškio, vokiečiai vėl panaudojo tą pačią gudrybę. Tačiau rusai šįkart buvo atsargus ir klaidos nebekartojo – prie lipdami per vokietį, dar kartą jį perdurdavo.
J. Kanapecko dalinys neilgai džiaugėsi pergale. Vokiečiams pritraukus naujas jėgas, jam teko trauktis į Latviją. Sustojo prie Tukumo miesto, kur kovėsi penkias savaites. Tuo metu rusai dar mėgino atsiimti Liepoją. Miestas buvo sugriautas, o, anot J. Kanapecko, apie mūšių intensyvumą buvo galima spręsti matant tokią daugybę užmuštų ir sužeistų kareivių, sulaužytų ir išblaškytų įvairių kares reikmenų, kad nesimatė nei galo. Negalima buvo uždėti kojos ant žemes, neužmynus ant lavono, nes laukas nebuvo dar nuvalytas. Atsitraukėme atgal į senas pozicijas.
Po kurio laiko vokiečiams apšaudant rusų pozicijas, J. Kanapeckui kliuvo į koją ir galvą, ir jis neteko sąmonės. Kiek laiko pragulėjo – nežinia, bet kai atsigavo, buvo rytas. Tačiau atsimerkti negalėjo dėl sukepusio veidą užliejusio kraujo. Šiaip ne taip prakrapštęs akis pamatė aplink vien lavonus. Visai arti gulėjo negyvas arklys. J. Kanapeckas prišliaužė prie jo ir prisiglaudė prie šono, kad sušiltų. Taip ir pratįsojo visą dieną, kol vokiečiai ėmė valyti mūšio laužą ir, radę sužeistą J. Kanapecką, nugabeno į ligoninę.
Taip ir baigėsi jo odisėja Rytų fronte.
Prasidėjo kita, irgi karti.
Ligoninėje J. Kanapeckui padarė galvos operaciją. Kiek atsigavusį išvežė į vieną iš prie dabartinio Ščecino buvusių belaisvių stovyklų. Jei tikėti J. Kanapecku, ten laikė kone vien lietuvius.
16-ka stovykloje praleistų mėnesių jam ir kitiems pasirodė pragaru. Mat, marino badu – per dieną duodavo svarą džiovintos duonos ir šilto vandens. Gerai, kad kareiviai turėjo savo katiliukus, juose, pasisėmę vandens, mirkydavo duoną ir gerdavo gautą putrą. Daug belaisvių mirė badu, būdavo, iš vakaro atsigula ant plikos žemes, žiūrėk ant rytojaus nebeatsikelia.
Belaisviai kentė ir nuo žiauraus sargybiniai elgėsio, už menkiausią prasižengimą mušė arba durtuvu perverdavo. J. Kanapeckas atsiminė, kad belaisvius kasdien varydavo dirbti ir džiaugdavosi tie, kas patekdavo į laukus, bent rasdavo ko pavalgyti. Sykį vieną ūkininkė atnešė belaisviams puodynę rūgpienio ir po bulvę kiekvienam. Vienas juokais, pagyręs moters gerumą, prisilietė ranka prie jos ir sargybinis kaipmat pervėrė durtuvu belaisvį. Šis krito negyvas, o jo draugai, iškasę duobę, tame pačiame lauke ir palaidojo nelaimėlį.
Belaisvius varydavo dirbti ir į Ščecino uostą. O laivai, matyt, jiems buvo kaip laisvės vilionė. Nežinia, kas buvo iniciatorius, bet galop J. Kanapeckas, vienas rusas ir du žydai sumanė bėgti. Tarp iškraunamų laivų buvo danų laivas, plaukęs į Švediją. Bėgliams pavyko sutarti su vienu jūreivių, kad paslėps juos laive. Tiesa, ne už ačiū – kiekvienas susimokėjo po 15 markių ir dar turėjo prisiekti, kad jei juos ras, sakys, jog patys pasislėpė darbo metu.
Jūreivis įkurdino ketveriukę pačioje laivo apačioje. Prisakė nerūkyti, nekalbėti ir neišeiti į lauką, kol jis neleis. Kartais atnešdavo kiek duonos ir žuvies.
Bėgliai slapstėsi tris paras. Kaip pagaliau pasirodė denyje, kapitonas, išvydęs keistas, rusiška uniforma vilkinčius stovylas, griebė revolverį ir įsakė pakelti rankas. Paskui liepė arčiausiai stovėjusiam jūreiviui (lyg tyčia, tai buvo bėglių pagalbininkas) iškratyti juos. Pas vieną užtikus aštrų peiliuką, kapitonas susirūpino, kam šis. Bėgliai parodė, jog barzdai skųsti ir kapitonas, įsitikinęs, kad peiliukas pjauna popierių, patikėjo.
Paskui prasidėjo nuodugnus tardymas, kas jie ir iš kur. Nežinia, kokia kalba bendravo, greičiausiai, vokiškai, bet, kaip ten bebūtų, belaisvių laimei vienas iš žydų sugebėjo su kapitonu susikalbėti. Jam ir pavyko įtikinti kapitoną, kad jie pabėgę rusų karo belaisviai. Paklausti, kur nori keliauti, belaisviai vienu balsu atsakė, jog į Ameriką.
Po apklausos bėglius nuvedė į virtuvę, kur jiems davė šiek tiek bulvių su sviestu ir pieno. Juos valgydino kas 15 minučių, kad nepaliktų bloga po ilgo badmiriavimo. Kai atsigavo, kapitonas priėmė belaisvius į darbą.
Nežinia, kiek bėgliai darbavosi laivo įguloje, kol sykį laivas atplaukė į Monrealį. Ketveriukė išlipo į krantą ir pateko į policijos rankas. Vėl tardymas, kas, iš kur ir kaip. Dar bėglius nufotografavo ir nusiuntė į Rusijos konsulatą. Pakeliui bėgliai sutiko vietos žydus, šie, sužinoję, kad tarp jų du žydai, iškart šiuos nusivedė su savimi. Paskui ir rusas rado kažkokį tautietį, ir iki konsulato tenuėjo vienas J. Kanapeckas. Konsulo paklaustas, kur nori važiuoti, atsakė, jog į Lietuvą, bet išgirdo, jog jį tegali pasiųsti į Niujorką, į Rusijos generalinį konsulatą.
J. Kanapeckas sutiko. Nusigavęs iki Niujorko traukiniu, jis pašiurpo išlipę stotyje: Žmonių daugybė. Namas neišpasakytai didelis. Nežinau nė pro kur išeiti. Galop ryžosi paprašyti policininko pagalbos. Jam parodė Monrealio konsulate gautą dokumentą ir policininkas nuvežė jį į generalinį konsulatą. Konsulas, vėl išklausinėjęs J. Kanapecką, liepė duoti jam naujus rūbus ir nuvesti į pirtį, o po to palydėjo į tokius namus, davė drapanas ir liepė eiti pamiegoti.
„Tokiuose namuose“ J. Kanapeckas praleido tris savaites. Galop jam pakyrėjo toks gyvenimas, o ir ką JAV veikti neįsivaizdavo. Vėl ėmė prašyti konsulo, kad nugabentų į Lietuvą ir tas, matyt, nusprendęs nebeaušinti burnos aiškinant, kodėl negali, pasisiūlė padėti įsidarbinti į Vladivostoką plaukiančiame laive. Girdi, iš ten per Rusiją galės nusigauti į Lietuvą.
Pasakyta – padaryta: konsulas davė palydovą ir šis nuvedė J. Kanapecką į rusų laivų kapitonų namą. Vienas iš jų, išklausęs J. Kanapecką, sutiko paimti. Bet pirma reikėjo praeiti gydytojo patikrinimą ir čia J. Kanapecko kelionė baigėsi: gydytojas, išsiaiškinęs, kad po sužeidimo iš jo pakaušio buvo pašalinta dalis kaulo, pasakė, kad tai gali tapti išprotėjimo priežastimi. Kapitonas patarė J. Kanapeckui susirasti tautiečius, kurie galėtų jam padėti. Šiam siūlymas patiko, tik padejavo, kaip juos rasti, kai Niujorke nieko nežino. Kapitonas ir čia pagelbėjo – davė penkis dolerius ir afro-amerikietį, kad nuvestų J. Kanapecką pas lietuvius.
Palydovo būta apsukraus – nulydėjo tiesiai į lietuvišką saliūną ir paliko. Savininkas ištardė J. Kanapecką, kas jis ir iš kur, o paskui paliepė vienam prie baro sėdėjusiam lietuviui nuvesti jį pas kažkokius žmonės, kurie galėtų J. Kanapeckui duoti kambarį.
Tautietis pasirodė visai kitokio plauko palydovas. Nusitempė J. Kanapecką į amerikiečio saliūną, paklausė, ar turi pinigų, ir, kai išgirdo, kad penkis dolerius, paprašė jų. Gavęs užsakė degtinės, alaus ir liepė J. Kanapeckui gerti. Bet šis užsispyrė, girdi, ne gėrimas jam rūpi, o kur prisiglausti. Tada palydovas vienas viską išgėrė ir davė J. Kanapeckui pusę dolerio. Šis pasišiaušė: daviau penkis, tai visus ir atiduok. Geradėjas puolė melsti, girdi, truputį palauk, tuoj ateisiu ir viską atiduosiu. Pasakė ir išėjo, kaip J. Kanapcekas vėliau išsiaiškino, per antras duris.
O iki tol jis sėdėjo ir laukė, kol galop, supratęs, kad liko apgautas, išėjo į gatvę. Ten pasigavo praeivį – seną žydą. Rusiškai paklausė, kur lietuviai gyvena ir tas palydėjo iki lietuvių kvartalo, kur parodė dar vieną lietuvišką saliūną. Įėjęs J. Kanapeckas išvydo alų maukiantį „geradarį“ ir puolė prie jo, reikalaudamas savo pinigų. Kilo triukšmas, saliūno klientai, aišku, tuoj susidomėjo, kame reikalas ir kai J. Kanapeckas išliejo savo skriaudas, puolė geradarį lupti. Tačiau šiam pavyko išsisukti ir pasprukti.
Žodžiu, J. Kanapeckas liko be pinigų, užtat nauji pažįstami padėjo jam įsikurti: rasti prieglaudą, darbą ir 1919 m. pavasarį jis jau galėjo džiaugtis, kad gyveno po numeriu 50 Hudson ave, Brooklyn, N.Y..
Taip baigėsi P. Kanapecko odisėja. Kaip apie neretą to meto istoriją, paskelbtą to meto JAV lietuvių spaudoje, taip ir šią sunku pasakyti, kiek joje teisybės, o kiek pagražinimo. Tačiau viena neabejotina: žinoma mažiausiai keliolika lietuvių belaisvių, kuriems pavyko iš Vokietijos pabėgti į neutralią Olandiją, o iš jos nusigauti iki Didžiosios Britanijos.
Ir tik J. Kanapeckas pasiekė JAV, pavyzdžiui, 1918 m. su viltimi įstoti į amerikiečių kariuomenę į jas atplaukė buvęs Rusijos armijos karininkas Pranas Mikuckas, patekęs į nelaisvę 1915 m., bet tai jau kita istorija.
