Didžiosios Britanijos karinių jūrų pajėgų žvalgyba ir MI-5 parengė gudrų planą, kaip apmulkinti Vokietijos vadovybę, kad šioji manytų, jog sąjungininkai planuoja įsiveržti į Graikiją, vietoje jų tikrojo tikslo – Sicilijos salos. Įdomi detalė, jog prie šio plano kūrimo prisidėjo jaunas karinio britų jūrų laivyno žvalgybos karininkas, geriausiai žinomas kaip slaptojo agento 007 Jameso Bondo personažo kūrėjas – Ianas Lancasteris Flemingas. Trimis metais anksčiau I. Flemingas slapta dirbo prie 51 pasiūlymų plano, kaip suklaidinti valstybės priešus. 28 numeriu pažymėtas pasiūlymas šiame sąraše skambėjo taip: „lavonas, aprengtas britų lakūno uniforma, su padirbtais dokumentais kišenėse turi būti numestas į pakrantę, kur jį rastų priešas“. Taigi viskas, ko reikėjo sąjungininkams buvo plūduriuojantis lavonas ir suklastota jo tapatybė.
Įsiveržimas į Siciliją buvo suplanuotas 1943 metų liepą, tad šis neeilinis duetas turėjo tris mėnesius rasti tinkamą negyvėlio kūną, aprengti jį Karališkąja britų karine uniforma, suklastoti tapatybę ir palikti jį ten, kur atrastų vokiečiai. Galbūt pagalvojote, kad rasti lavoną Antrojo pasaulinio karo įkarštyje turėjo būti vieni juokai, tačiau rasti tinkamo tipo kūną buvo nepaprastai keblu, lavonas turėjo atrodyti kaip į lėktuvo avariją patekęs asmuo, jog nesukeltų jokio įtarimo. Pasinaudoję turimais ryšiais jie užverbavo stambiausio Britanijos morgo koronerį ir paprašė jo „dairytis“ operacijai tinkamo lavono. Su patologo pagalba Karinio jūrų laivyno žvalgyba gavo benamio velsiečio Glyndwro Michaelo lavoną.
Trisdešimt ketverių metų Michaelas mirė nurijęs žiurkių nuodų, apleistame sandėlyje netoli King Crosso geležinkelio stoties Londone. Ewanas Montagu velsietį apibūdino kaip „niekam tikusį vyrą, kuris naudingas buvo tik po savo mirties“. Glyndwro Michaelsas neturėjo šeimos, neturėjo draugų, mirė vienišas ir nemylimas, tačiau neliko nepastebėtas. Su mirusiojo kūnu buvo viena išlyga: jis turėjo ribotą „galiojimo laiką“ – 3 mėnesius, po kurių suirtų ir taptų nenaudingu.
Ant Michaelso kūno nebuvo jokių fizinių žymių, kurios verstų abejoti jį esant majoru Maršalu, o svarbiausia – jis mirė operacijai vykdyti tinkamu būdu, nes joks tų laikų skrodimas neparodytų žiurkių nuodų organizme. Tai buvo tobulas kandidatas slaptai ir sudėtingai operacijai vykdyti.
Pagaliau operacijos architektai turėjo kūną, dabar jiems reikėjo suteikti jam tapatybę. Kuo labiau jie atsižvelgs į kiekvieną detalę, tuo labiau tikėtina, jog vokiečiai praris kabliuką. Taip Glyndwro Michaelas buvo ištrintas iš istorijos, o jo vietoje gimė Williamas „Billas“ Martinas – Karališkųjų jūrų pėstininkų majoras, karininkas, džentelmenas, toks vyrukas, kuriam būtų galima patikėti ir slapčiausius dokumentus.
Operacijos smegenys Charlesas Chumlėjus ir Ewanas Montagu ėmė kurti akinančią fikciją, kuri beveik panašėjo į vokiečiams kuriamą spektaklį. Gauti majorui tinkamą uniformą buvo lengva – kiek sudėtingiau sekėsi rasti jam apatinius. Buvo atsižvelgta į detalę, kad kiekvienam padoriam majorui reikalingi ir atitinkami apatiniai, tačiau karo metu viskas buvo normuota, įskaitant ir apatinius drabužius. Nei Montagu, nei Chumlėjus nei kiti organizatoriai nenorėjo operacijai paaukoti savų apatinių. Čia netikėtai į pagalbą atėjo Oksfordo Universitetas, kuriame buvo palikta įspūdinga, 1940 metais mirusio anglų istoriko Hermano Fisherio apatinių kolekcija. Taigi garbingo žmogaus, ištaigūs apatiniai panaudoti Antrojo pasaulinio karo operacijoje, siekiant apgauti vokiečius.
Turėdami aprengtą ir paruoštą majorą Martiną, organizatoriai ėmė pildyti jo kišenes netikrais dokumentais. Majoro piniginė buvo papildyta čekiais, sąskaitomis, laiškais – smulkiomis užuominomis, kurios pasakotų apie jo charakterį. Įsivaizduojamas žmogus turėjo būti drąsus, romantiškas, tačiau labai neorganizuotas ir prasiskolinęs. Į piniginę įdėtas net banko valdytojo laiškas, kuriame aiškinama pastarojo skola. Taip pat šalia nugulė ir pramanyto tėvo laiškas. Į majoro Martino piniginę buvo įdėti du suklastoti, netikros sužadėtinės vardu Pam, meilės laiškai bei jos nuotrauka, kuriai pozavo MI–5 agentė Jeane Leslie. Siekiant pilnai išpildyti šį neegzistuojantį romaną, nupirktas deimantinis sužadėtuvių žiedas iš elitinės juvelyrinės parduotuvės. Čekis už žiedą taip pat nugulė į majoro piniginę.
Kapitono personažui pabrėžti buvo įdėtas pakelis cigarečių, pieštuko galiukas, raktai, bilietai į teatrą, viešbučio kvitas, ir – įdomi detalė – įdėtas sidabrinis kryžius bei Švento Kristupo medalionas. Jie turėjo įtikinti ispanų patologus, jog tai buvo kitas romėnų katalikas, taip dar labiau atgrasyti juos nuo pilno lavono skrodimo. Tačiau svarbiausias majoro turimas dokumentas – vienas kruopščiai parašytas laiškas, kuriame buvo masalas – neišvengiama užuomina, kad Sicilija nebuvo tikslas, tikrasis tikslas – pilno masto invazija į Graikiją.
Pasitelkus į pagalbą išskirtinių gabumų Anglijos automobilių lenktynių čempioną, Johną Horsfallą, organizatoriai gabeno specialiai suformuotą kanistrą su negyvėliu į Karališkojo laivyno povandeninį laivą, esantį Škotijoje. Dešimt dienų laivo įgula valgė ir miegojo šalia lavono nieko neįtardama, ir tikėdama, jog gabena slaptą meteorologinį prietaisą. Balandžio 30 dieną, sutemus britų povandeninis laivas „Seraph“ nuleido majoro W. Martino kūną į jūrą prie Hulevos krantų Ispanijoje. Majoras W. Martinas buvo įtrauktas į žuvusių britų sąrašą kartu su kitais kariškiais, kurie taip pat žuvo per lėktuvo katastrofas jūrose. Apie radinį buvo informuotas Vokietijos žvalgybos agentas Ispanijoje. Dabar reikėjo viso labo laukti.
Po greitos ispanų apžiūros, gegužės antrąją dieną 1943 metais, majoras W. Martinas su visomis karinėmis iškilmėmis buvo palaidotas Huelvos kapinėse Cementerio de la Soledad. Velioniui priklausantys daiktai buvo gražinti britams, tačiau atlikus tyrimus paaiškėjo, kad „itin slapti“ dokumentai buvo atidaryti, perskaityti ir vėl uždaryti, nes blakstiena iš generolo laiško buvo dingusi. Ši britų klasta nesukėlė jokių abejonių aukštajai Vokietijos vadovybei, kuri apie radinį gavo žinių iš tuo metu neutralios Ispanijos – savo senos bičiulio generolo Franko vyriausybės. Dėl klaidinančių majoro Martino dokumentų, vokiečiai puolė rengtis atremti sąjungininkų puolimą iš Graikijos tuo metu, kai perplaukusios Viduržemio jūrą Britanijos aštuntoji ir Jungtinių Valstijų septintoji armijos 1943 metų liepos 10 dieną pradėjo laipinti savo kareivius Sicilijos pietinėje pakrantėje.
Operacija „Mincemeat“ ne tik išgelbėjo tūkstančius sąjungininkų karių gyvybių, bet ir prisidėjo prie tolimesnio Italijos lyderio Benito Mussolinio rėžimo žlugimo ir pasuko karo vairą Europoje sąjungininkų pergalės link.
Ant majoro antkapio buvo užrašyta: „Williamas Martinas, gimė 1907 metų kovo 29 dieną, mirė 1943 metų balandžio 24 dieną, mylimas Johno Glyndwyro Martino ir velionės Antonios Martin iš Kardifo, Velso, sūnus“. Didžiosios Britanijos vyriausybė 1998 metais atskleidė tikrąją G. Michaelo tapatybę, antkapis buvo pakeistas ir dabar ant jo parašyta: „Glyndwras Michaelas; tarnavo kaip majoras Williamas Martinas, RM“. Kapas pagerbia Glyndwrą Michaelą ir jo alternatyvią tapatybę – majorą Williamą Martiną kaip žmogų, kurio niekada nebuvo.
Praėjus 10 metų nuo operacijos „Mincemeat“ pradžios, vienas iš jos organizatorių, autorius Ianas Lancasteris Flemingas, parašė kitą dokumentą, šį kartą novelę, įkvėptą šio sudėtingo plano. Knyga vadinasi „Casino Royale“ – šnipinėjimo trileris, kuris supažindino pasaulį su išgalvotu britų slaptuoju agentu.
