Užsienio universitetuose medicinos studentai yra mokomi, kaip kuo empatiškiau, jautriau šią žinią perteikti onkologiniams pacientams. Pamažu tokios praktikos ateina ir į Lietuvą. Tuo metu mes, gydytojai, tardami „vėžys“ visų pirma galvojame apie tai, kaip bendromis jėgomis su pacientu bei jo artimaisiais paversti šią diagnozę ne nuosprendžiu, o tam tikrų medicininių sprendimų seka, vedančia į vieno ar kito vėžio išgydymą ar kontrolę.
Neretai siauresnis ligos suvokimas lemia, kad į kabinetą užėjęs žmogus klausia – gydytojau, pasakykite, ar turėsime pagaliau tabletę nuo vėžio? Panacėją – vaistą nuo visų ligų – bandė sukurti dar viduramžiais alchemikai, bet jiems, deja, nepavyko., To padaryti nepavyksta ir dabar, vargu ar toks paprastas vienos tabletės sprendimas kada nors bus sukurtas. Kodėl? Atsakymas paprastas. Iš viso priskaičiuojama 100 skirtingų vėžio rūšių, kurios skiriasi viena nuo kitos visa eile savybių. Tiesa, tabletinis (arba medikamentinis) gydymas šiandien egzistuoja, jis skiriamas labai plačiai, daugelis modernių vaistų gaminami būtent tabletine forma.
Netolimoje ateityje, tikiu, išmoksime koreguoti mūsų imuninės sistemos veiklą taip, kad sergančio paciento imuninė sistema su vienokios ar kitokios intervencijos pagalba sugebės įveikti vėžinį susirgimą, o ar tai bus tabletės, ar į veną lašinami vaistai, ar mūsų organizmo ląstelės, modifikuotos laboratorijoje ir vėl grąžintos atgal, manau ne taip svarbu. Sutinkate? Svarbiausia – rezultatas.
Gerų rezultatų išskirtiniais atvejais pasiekti padeda ir klinikiniai tyrimai, kuriuos man tenka kuruoti ir kurie atliekami Nacionaliniame vėžio institute. Džiaugiamės, kad kuo toliau, tuo labiau pacientai linkę juose dalyvauti. Tam tikrai daliai pacientų, kuriems visos standartinio gydymo galimybės yra išnaudotos, tai iš tikrųjų yra panacėja. Pavyzdžiui, šiuo metu čia vyksta ankstyvos fazės klinikinis tyrimas, kuriame dalyvauja pacientės, sergančios gimdos vėžiu. Pacientės gydomos imunoterapija, pagrindinis įtraukimo kriterijus į tyrimą tam tikras genetinis pokytis, kuris siejasi su teigiamu atsaku į imunoterapiją. Visoms šioms pacientėms standartinės gydymo galimybės iš esmės buvo išnaudotos. Pacientės gydosi nepilnus pusę metų, dauguma jų jau jaučiasi žymiai geriau, visoms stebimas didesnis ar mažesnis atsakas į gydymą. Šiuo pavyzdžiu tik noriu pasakyti, kad dauguma šiuolaikinių klinikinių tyrimų onkologijoje dažniausiai yra labai individualizuoti, t.y. naujų vaistų skyrimas siejamas su tam tikrais genetiniais pokyčiais, į kuriuos šis vaistas yra nukreiptas (kaip mano paminėtu atveju), taigi ir šių vaistų efektyvumas yra žymiai didesnis.
Svarbu pabrėžti, kad onkologija yra multidisciplininė medicinos sritis. Neretai pacientai įpratę ir viliasi turėti vieną už rankos sveikimo link vedantį specialistą, tačiau realybė tokia, kad žmogaus sveikata rūpinasi nemaža įvairių gydytojų komanda. Šiuolaikinėje onkologijoje multidisciplininis aptarimas turi didelę reikšmę ir prasmę. Pirmiausia tai yra individualus požiūris į kiekvieno paciento ligos atvejį, tai galimybė kartu tartis skirtingų specialybių gydytojams, taikantiems gydymo metodus (chirurginį, chemoterapiją, spindulinę terapiją). Aptarime taip pat dalyvauja esminius sprendimus nulemiantys diagnostinių tyrimų specialistai – gydytojai radiologai, kurie pateikia atliktų tyrimų vaizdus ir juos komentuoja, taip pat gydytojai patologai – pataria dėl retesnių histologinių tipų navikų bei jų savybių (pvz.: jautrumo planuojamiems skirti vaistams), gydytojas genetikas – vertina paciento riziką sirgti onkologinėmis ligomis, nustačius genų mutacijas, pasirenkamas specifinis tam pacientui gydymas.
Taip pat svarbus yra psichologo ir socialinio darbuotojo vaidmuo, vertinant paciento psichologinę būklę ir socialinės pagalbos poreikį. Užsienyje ši problema – noras turėti vieną atsakingą specialistą – iš dalies jau seniai išspręsta, nes šias funkcijas atlieka onkologijos centruose dirbančios slaugytojos, kurios ir kuruoja pacientus per visus gydymo etapus. Jos ir yra tas pagrindinis kontaktas tarp paciento ir gydytojo. Lietuvoje konkretus gydytojas būna vedliu tik tam tikrame gydymo etape. Tam tikrą proveržį žada atvejo vadybininkas, kuris organizuos ne tik greitesnį paciento ištyrimą, bet ir būtent ves pacientą iki reikalingo specialisto, daugiadalykės komandos aptarimo. Atvejo vadyba, tikimasi, padės pacientui greičiau įveikti logistinius/biurokratinius kliuvinius.
Tai, apie ką kalbame, yra holistinio požiūrio į pacientą ir individualizuotos medicinos samplaika. Šios kryptys labai gražiai viena kitą papildo. Holistinės medicinos pagrindą sudaro teiginys, kad vieną ar kitą susirgimą sąlygoja negatyvūs pokyčiai organizme, o ne tam tikro organo ar srities pažeidimas. Tą puikiai iliustruoja šiuolaikinis mokslas, kuris teigia, kad daugelio onkologinių ligų galėtumėme išvengti, jei laikytumėmės elementarių sveikos gyvensenos taisyklių – saikingas alkoholio vartojimas, aktyvus gyvenimo būdas, sveika mityba, rūkymo vengimas, skiepijimasis nuo tam tikrų virusinių infekcijų, galinčių sukelti vėžinius susirgimus. Na, o individualizuota medicina tik papildo holistinį požiūrį teigdama, kad kiekvienas pacientas su konkrečiu vėžiu yra individualus bei skirtingas ir todėl gydymas turėtų būti nukreiptas ne į tam tikro vėžio gydymą apskritai, bet į konkretų individą, sergantį konkrečiu vėžiu.
Rinkdamasis profesinę veiklą rinkausi tarp architektūros ir medicinos. Mediciną veikiausiai pasirinkau todėl, kad abu tėvai buvo medikai, kurie labai norėjo, kad sekčiau jų pėdomis. Sprendimo nesigailiu, nors kelias onkologijos link nebuvo nei labai tiesus, nei visiškai aiškus kaip daugeliui mano kolegų. Teko dirbti karo gydytoju, gilintis į laboratorinės medicinos paslaptis bei studijuoti imunologiją Didžiojoje Britanijoje. Onkologiją pasirinkau jau būdamas pakankamai brandus ir šį pasirinkimą lėmė šios srities dinamiškumas, galimybė naujausius mokslo pasiekimus taikyti gydant pacientus, sergančius vėžiu. Manau, visų buvusių patirčių sintezę realizavau būtent šioje srityje.
Pacientų konsultacijas derinu su moksline veikla, taigi darbinėje veikloje turiu tam tikrą balansą tarp skirtingų veiklų, papildančių viena kitą. Ir man tai patinka. Šiaip esu pakankamai emocionalus žmogus ir atsiriboti nuo pacientams iškilusių problemų dažnai nepavyksta. Sunkiausia man yra ne pranešti apie diagnozuotą vėžį (nes dažniausiai tokiems pacientams yra galimybė pasiūlyti vieną ar kitą gydymo būdą bei sudėlioti vienokį ar kitokį gydymo planą). Sunkiausia visgi yra pasakyti pacientui apie tai, kad visos priešvėžinio gydymo galimybės yra išsemtos ir pasiūlyti galime tik simptomus kontroliuojantį gydymą – tai visad emociškai yra sunku.
Kaip ir kiekvienos profesijos sėkmės pagrindas yra žinios bei praktinė patirtis. Žinių ir patirties pagrindu formuojasi intuicija, kuri, esu įsitikinęs, labai praverčia kasdieninėje praktikoje priimant sprendimus, susijusius su gydymo taktika. Be abejo, labai pageidautina, kad gydantis gydytojas gebėtų suprasti paciento jausmus bei emocijas, nes kiekvienas pacientas pageidauja matyti gydytojuje tvirtą sąjungininką kovoje su liga, o empatija manau tam tikrai padeda. Visi stengiamės, kad pacientai gautų tai, ko jiems reikia, ko jie tikisi.
Tekstą parengė doc. dr. Vincas Urbonas, Nacionalinio vėžio instituto Klinikinės onkologijos laboratorijos vedėjas, vyresnysis mokslo darbuotojas
Onkologo užrašai – tai unikalus Delfi Plius ciklas, kuriame Nacionalinio vėžio ekspertai reguliariai dalinsis gilesnėmis savo įžvalgomis ir pastebėjimais apie vėžį – vieną didžiausių šio amžiaus grėsmių. Šie tekstai – tarsi asmeniški onkologų dienoraščiai, kuriuose ne tik stengsimės labiau suprasti šią ligą, bet ir drauge ieškosime būdų ją suvaldyti ir net įveikti.
