Tačiau XXa. pradžioje pasaulyje atsirado valstybė, kuri nuodus įsirašė į savo priemonių arsenalą. Tai raudonoji Rusija.

Mintis apie nuodus – dar net neįsitvirtinus valdžioje

Vos užgrobę valdžią bolševikai 1918 m. Maskvoje įkūrė Centrinę chemijos laboratoriją. Ji atsirado ne dėl rūpinimosi mokslu – raudonieji ieškojo priemonių, kaip atsikratyti kitaminčiais. Buvo tokių priešų, kuriuos atvirai sunaikinus kiltų per didelis triukšmas, todėl juos reikėjo patyliukais nugnybti, o paskui krokodilo ašaromis garsiai apraudoti.

Laboratorijai vadovavo Aleksejus Bachas, buvęs narodovolcas. Organizacija „Liaudies valia“ (rus. Narodnaja volia) siekė teroro aktais priversti caro valdžią vykdyti demokratines reformas. Išmanydamas chemiją, buvo labai naudingas teroristams gaminant sprogmenis. Jo slapyvardis buvo „Kaščėjus nemirtingasis“. Kaščėjus – tai rusų pasakų raganius, kurio gyvybė paslėpta kiaušinyje esančioje adatoje.

Dėl savo veiklos XIXa. pabaigoje jam galiausiai teko emigruoti iš Rusijos. Vakaruose užsiėmė biochemija, 1917m. tapo Lozanos universiteto garbės daktaru. Į Petrogradą grįžo po 1917 m. Vasario revoliucijos. Buvo ištikimas stalinistas. Jo siūlymu 1939 m. Stalinas buvo išrinktas Mokslų akademijos garbės nariu.

Aleksejaus Bacho iniciatyva 1920 m. įsteigtas Biochemijos institutas, kuris ir šiandien turi A. Bacho vardą. Jau kitais metais A. Bachas institute įkuria „Specialųjį kabinetą“. Iš jo tiesiogiai galima kildinti sovietinių nuodų tradiciją. Rusų rašytojas teisininkas Arkadijus Vaksbergas yra radęs archyvinius dokumentus, kurie rodo, jog A. Bachas asmeniškai vadovavo grupei specialistų, kurie NKVD nurodymu nuodijo sovietų valdžiai netinkamus žmones.

Įdomu, kad Aleksejus Bachas gimė 1857m. kaip Abelis Bakas Šiaulių valsčiaus Laižuvos miestelio degtindario Lietuvos žydo Litmano Bako šeimoje. Vėliau Bakai persikėlė į Ukrainą, o jaunasis revoliucionierius pasikeitė ir vardą, ir pavardę.

„Specialiojo kabineto“ raida

Tuometinio saugumo OGPU pirmininko Viačeslavo Menžinskio nurodymu, laboratorija „Specialusis kabinetas“ nuo 1926 m. įėjo į specialią grupę, kurios viena užduočių buvo teroristinių aktų užsienyje vykdymas. Šiai laboratorijai vadovavo būsimas pirmasis Endokrinologijos ir medžiagų apykaitos mokslinio tyrimo instituto direktorius Ignatijus Kazakovas.

Jo metodas gydyti lizatais – preparatais, gaunamais iš gyvūnų organų – buvo labai populiarus bolševikų grietinėlės tarpe. Aukšti pareigūnai stiprino pas jį savo seksualinį pajėgumą, šviežino kūnus. I. Kazakovas pasiekė šlovės viršūnę, kai išgydė Staliną kamavusią žvynelinę.

Viena pirmųjų I. Kazakovo aukų buvo garsus neurologas Vladimiras Bechterevas. Yra dvi versijos, dėl ko jis nunuodytas. Pagal vieną, po vizito pas Staliną neatsargiai pasakęs, jog lankė „sausarankį paranojiką“. Pagal kitą, mirė todėl, kad nustatė Lenino mirties priežastį – sifilio pažeistos smegenys.

Visagalis gydytojas tapo vienu iš pagrindinių prototipų daktaro Preobraženskio personažui sukurti garsiojoje Michailo Bulgakovo apysakoje „Šuns širdis“. Preobraženskis irgi turi labai aukštai sėdintį globėją, preparuoja šunį, daro stebuklus su paciento potencija, domisi organizmo jauninimu. Šariko operacija panaši į I. Kazakovo tyrinėjimus, tik ji baigiasi nelauktai pačiam Preobraženskiui.

O I. Kazakovui nelauktai pasisuko pats gyvenimas, kai 1937m. Stalinui žvynelinė atsinaujino. Jau 1938m. jis buvo suimtas Bucharino byloje ir sušaudytas.

Viena pirmųjų I. Kazakovo aukų buvo garsus neurologas Vladimiras Bechterevas. Yra dvi versijos, dėl ko jis nunuodytas. Pagal vieną, po vizito pas Staliną neatsargiai pasakęs, jog lankė „sausarankį paranojiką“. Pagal kitą, mirė todėl, kad nustatė Lenino mirties priežastį – sifilio pažeistos smegenys.

Pasaulinio garso mokslininką reikėjo pašalinti švariai. Akademikas atvyko į spektaklį Didžiajame teatre. Per pertrauką su Lavrentijumi Berija išgėrė arbatos su pyragaičiu. Po spektaklio pakeliui į namus pasijuto blogai ir paryčiais mirė.

Spėjama, kad I. Kazakovo laboratorijos nuodais 1929m. Briuselyje buvo nunuodytas baltųjų judėjimo vadas baronas Vrangelis (beje, irgi gimęs Lietuvoje).

Nuo 1937m. laboratorijai vadovauti buvo paskirtas medikas toksikologas Grigorijus Mairanovskis. Visas jo vadovaujamas skyrius iš biochemijos instituto tapo atskiru NKVD-MGB daliniu, kuris gavo pavadinimą „Laboratorija X“ ir buvo kuruojamas tiesiogiai saugumo ministro. G. Mairanovskiui suteiktas pulkininko laipsnis. Jį suėmė 1951m. vadinamoje gydytojų byloje, tačiau nuteisė 10 metų tik už nuodų laikymą namuose. Per apklausas jis prisipažino, jog nuodų poveikį jo „Laboratorija X“ išbandydavo su kaliniais. Kadangi už savo veiklą jis buvo nekart apdovanotas ir rėmėsi aukščiausių valdžios pareigūnų instrukcijomis, prisipažinimai apie mirtinus eksperimentus su žmonėmis buvo palikti be jokio dėmesio.

Po Stalino mirties laboratoriją 1953m. uždarė tik ant popieriaus. Ji buvo pervadinta į „KGB specialių ir naujų technologijų instituto speclaboratoriją nr. 12“.

Nuodijimai

959 m. Miunchene namo laiptinėje KGB agentas iššovė kalio cianido ampulę į veidą Stepanui Banderai iš pistoleto – švirkšto. Iš pradžių vokiečių gydytojai konstatavo širdies priepuolį ir kaukolės sumušimą griūnant, bet policija prisiminė labai panašų atvejį Miunchene 1957 m., kai mirė kitas ukrainiečių nacionalinio judėjimo lyderis Levas Rebetas.

Užkarpatė prie Sovietų Sąjungos buvo prijungta 1945m. Tuometiniam Ukrainos SSR komunistų partijos pirmajam sekretoriui Nikitai Chruščiovui nepatiko ten gyvenančio unitų vyskupo Teodoro Romžos populiarumas tarp vietos gyventojų, ir jis gavo Stalino pritarimą likviduoti dvasiškį. Per inscenizuotą avariją vyskupas liko gyvas, bet atsidūrė Mukačevo ligoninėje. Į Mukačevą tuoj atvyko pats G. Mairanovskis su nuodų kapsule. Agentė medicinos seselė jo nurodymu suleido atvežtus kurarės nuodus pacientui ir vyskupas mirė. 2020m. Tomsko ligoninėje Aleksejui Navalnui labiau pasisekė ir jis nebuvo pribaigtas palatoje.

Nuodijo ir užsienyje. 1959 m. Miunchene namo laiptinėje KGB agentas iššovė kalio cianido ampulę į veidą Stepanui Banderai iš pistoleto – švirkšto. Iš pradžių vokiečių gydytojai konstatavo širdies priepuolį ir kaukolės sumušimą griūnant, bet policija prisiminė labai panašų atvejį Miunchene 1957 m., kai mirė kitas ukrainiečių nacionalinio judėjimo lyderis Levas Rebetas. Atlikus papildomus tyrimus, S. Banderos kūne aptikti kalio cianido pėdsakai, o veide – nuodų kapsulės skeveldrėlės.

Stepanas Bandera

Versiją po kelerių metų patvirtino į Vakarus perbėgęs KGB žudikas Bogdanas Stašinskis, atskleidęs visas smulkmenas. Dirbdamas VDR, jis įsimylėjo vokietę kirpėją ir už nuopelnus darbe gavo leidimą ją vesti. Tačiau žmona nenorėjo gyventi Maskvoje, o B. Stašinskiui neleido persikelti į VDR. Jo net neišleido pas nėščią žmoną į Rytų Berlyną. Savo namuose Maskvoje jis aptiko pasiklausymo aparatūrą.

Kai žmonos šeimoje 1961 m. atsitiko nelaimė, į Vokietiją jį lydėjo KGB agentas. Porą apgyvendino specialiame bute ir nuolat prižiūrėjo. Tačiau B. Stašinskis su žmona sugebėjo pasprukti ir perbėgo į Vakarų Berlyną. Jie vos suspėjo: tą pačią naktį sovietų kariuomenė užblokavo iki tol atvirą sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Vėliau per visą ilgį sovietai pastatė betoninę Berlyno sieną. Prisipažinęs B. Strašinskis buvo nuteistas aštuoneriems metams. Atsėdėjęs pusę, buvo paleistas ir pakeitęs tapatybę išvyko į Pietų Afriką, kur jo pėdsakai dingo.

Rusija tęsia bolševikinę nuodijimo tradiciją

Nuodyti radioaktyviomis medžiagomis sovietai ėmėsi labai seniai. Pirmas žinomas atvejis užfiksuotas 1957 m. Radioaktyviu taliu JAV bandyta nunuodyti perbėgusį KGB agentą Nikolajų Chochlovą. Šis 1954 m. buvo paskirtas vadovauti pasikėsinimui į rusų emigracijos veikėją Georgijų Okolovičių, bet vietoj to nuėjo pas auką ir atvirai papasakojo, koks sąmokslas yra rezgamas. N. Chochlovą išgelbėjo JAV gydytojai.

Yra įtarimų, kad KGB bandė nunuodyti komunistą reformatorių iš Prahos pavasario Aleksandrą Dubčeką, kai šis 1968 m. buvo trumpam suimtas Maskvoje. Jį maitindavo sriuba, užkrėsta radioaktyviais izotopais.

Nieko naujo neįvyko nei per chruščiovinį „atšilimą“, nei po jo. Keitėsi tik nuodų mados. Vietoj kalio cianido imtas naudoti 6000 kartų toksiškesnis augalinės kilmės ricinas.

1971 m. rašytojas Aleksandras Solženicynas nuvyko į Novočerkaską rinkti medžiagos savo romanui apie darbininkų demonstracijos sušaudymą šiame mieste 1962 m. Stovint eilėje prie prekystalio, du KGB agentai pridengė trečią nuo pašalinių akių, o šis įbedė adatą su nuodais A. Solženicynui. Žudikui nepavyko suleisti mirtinos dozės, ir sunkiai du mėnesius prasirgęs rašytojas pasveiko. Gydytojai jam buvo diagnozavę antro laipsnio nudegimą, bet vėliau vienas iš operacijoje dalyvavusių agentų prisipažino, jog tai buvo ricinas.

Aleksandras Solženicynas

Tas pats ricinas panaudotas ir 1978 m. Londone. BBC darbuotojas bulgarų disidentas Markovas ėjo gatve, kai prasilenkdamas kažkoks vyras bakstelėjo jį skėčiu. Kitą dieną G. Markovas pasijuto blogai, atsidūrė ligoninėje ir po keturių dienų mirė. Iš pradžių gydytojai konstatavo mirtį nuo širdies priepuolio. G. Markovas buvo spėjęs prisiminti keistą dūrį skėčiu. Policija tuo susidomėjo. Ištyrus kūną, ant šlaunies rasta dūrio žymelė, o po oda – ricino nuodų kapsulė. Nužudymą per Bulgarijos KP pirmojio sekretoriaus Todoro Živkovo gimimo dieną organizavo bulgarų saugumiečiai su kolegų iš sovietų KGB pagalba.

XXI a. rusai savo metodo neatsisakė ir aukų sąrašas tęsiasi.

2002 m. Saudo Arabijos teroristui Chatabui, partizanavusiam Čečėnijoje, atnešė laišką iš Saudo Arabijos. Chatabas vengė telefonų ir ryšį palaikė per kurjerius. Per užverbuotą kurjerį Rusijos saugumas FSB vieną laišką perėmė, sutepė nuodais ir voką vėl užklijavo.

Perskaitęs laišką, Chatabas po kelių dienų mirė. Rusijos saugumas pranešė įvykdęs specialiąją operaciją.

Per rinkiminę kampaniją 2004 m. buvo apnuodytas kandidatas į Ukrainos prezidentus Viktoras Juščenka. Šveicarijos ir Austrijos laboratorijos jo kūne aptiko kito nuodo – dioksino.

Plačiai nuskambėjo buvusio Rusijos saugumo papulkininkio Aleksandro Litvinenkos mirties 2006 m. istorija. Tik anglų medikų įžvalgumo dėka pavyko nustatyti, kad jis buvo nunuodytas radioaktyviu poloniu. Šio metalo ypatybės leidžia nustatyti, iš kur kilusi konkreti partija. Remiantis rastais pavyzdžiais, įrodyta, iš kokios Rusijos laboratorijos į Londoną buvo atgabentas šis nuodas.

Aleksandras Litvinenko

Buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU pulkininkas Sergejus Skripalis su dukra 2018 m. buvo nuodyti Solsberyje kovine nervus paralyžiuojančia medžiaga ‚Novičok“. Tyrimas atskleidė GRU agentus, atvykusius į Jungtinę karalystę iš Maskvos ir įvykdžiusius šį nusikaltimą.

Pagal apsinuodijimo požymius spėjama, kad „Novičoku“ 2015 m. buvo nuodytas bulgarų verlininkas Gebrevas, tiekęs ginklus Rusijos agresijos aukoms Gruzijai ir Ukrainai. Suomijos laboratorija, kur buvo nusiųsti ištirti pavyzdžiai, gautus rezultatus laiko įslaptinusi.

Sergejus Skripalis

Paskutinė žinoma auka yra Rusijos opozicijos politikas Aleksejus Navalnas, 2020 m. pabaigoje bandytas nunuodyti tais pačiais „Novičok“ grupei priklausančiais nuodais, įtrintais į jo trumpikių vidines siūles, kaip atskleidė vienas iš vykdytojų.

Dabar aiškėja, kad dukart 2015 m. ir 2017 m. nuodytą opozicijos politiką Vladimirą Kara-Murzą – oficialiai apsinuodijusį maistu ir ištiktą ūmaus pankreatito ar padauginusį antidepresantų – sekė tie patys žmonės, kurie buvo A. Navalno nuodytojų grupėje.

Aleksejus Navalnas

Šiemet sueina šimtas metų, kai bolševikai pradėjo valstybinę nuodų oponentams programą. Per tą laiką režimas griežtėjo ir švelnėjo, subyrėjo viena valstybė ir radosi kita, bet nuodų poreikis nedingo. SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėja Rusija XX a. pabaigoje perėmė ir toliau XXI a. tęsia civilizuotam pasauliui nesuvokiamą valstybės nuodytojos tradiciją.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)