Bankų viduramžiais Lietuvoje nebuvo, tad pinigus žmonės…
Beje, rimtų komercinių bankų (o juo labiau – valstybinių) nebuvo ir pačioje Vakarų Europoje. Ir gana ilgą laiką, nors su pinigais kone visą Vakarų Europą dar tūkstantmečių sandūroje (ir mus su prūsais beje, tuo pačiu laiku) supažindino romėnai. Taigi, pinigų europiečiai jau turėjo, tačiau kur saugiai juos laikyti – ne. Ir ilgai – daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Nes Europoje tokios specifinės komercinės įstaigos ėmė formuotis tik XVII amžiuje, kai kolonijoms egzotiškuose kraštuose užgrobti Anglijos bei Nyderlandų pirkliams prireikė milžiniškų lėšų. Plėšikavimai tolimose egzotiškose šalyse žadėjo nemažus dividendus, tačiau prieš tai reikėjo ir rimtų investicijų. Laivai, ginkluotė, įgulos, maistas ir t.t. – visa tai reikalavo labai didelių lėšų. Taip labiausiai išsivysčiusiose (ir tuo metu, ir dabar) Europos šalyse atsirado bankai, kur privatūs asmenys jau galėjo laikyti (tiksliau, skolinti bankams) savo lėšas. Ir net „bankų tėvyne“ laikoma Šveicarija – ir ta bankininkyste ėmė garsėti tuo pat didžiųjų atradimų metu, kaip ir jau tuomet „labiau patyrę“ anglai bei olandai.
Lietuvoje gi – ir dabartinėje mūsų valstybės teritorijoje, ir tose žemėse, kurias Lietuva valdė iki pat 1795 metų – deja, nebuvo sukurta nė vieno komercinio banko. Tuo mes ir išsiskyrėme iš kitų to metų valstybių ir tik – daugiau blogąja prasme. Jei vakariečiai statė manufaktūras (teišeina iš šalies prekės, o vietoj jų tesugrįžta pinigai), kūrė bankus bei draudimo kompanijas, atradinėjo vis naujas užjūrių teritorijas, tai ir Lietuva, ir visa Abiejų Tautų Respublika tarsi „užsikonservavo laike“. Dvarai statomi buvo, bažnyčios bei vienuolynai – taip pat, o visos išvardintos gamybinės – prekinės infrastruktūros – taip ir nebuvo sukurta. Gal ir dėl šių ekonominių priežasčių žlugo kažkada didžiausia Europoje buvusi valstybė, kurią, besilaikant tradicinės nuomonės, sužlugdė besaikė bajorų savivalė.
Tačiau net ir buvusios valstybės „nuo jūros iki jūros“ griuvėsiai paliko kažką tokio, kas iki šiol gniaužia kvapą visiems romantikams. Tai – lobiai, mūsų protėvių paslėpti pačiose neįtikimiausiose vietose.
Lietuvoje jau rasta net tūkstantis pinigų lobių
Beje, patikslina pripažintas mūsų senųjų pinigų specialistas E. Ivanauskas, lobių ir – užkastų, ir vėliau rastų – būta pačių įvairiausių. Ir Lietuvoje, ir – visame pasaulyje (ne visi pasitiki bankais, net ir šiais laikais). Niekas per karus ar suirutes neslėpė vien tik pinigų ar vien tik papuošalų. Kas buvo vertingesnio – o tai visuomet buvo metaliniai pinigai (nuo varinių iki auksinių) bei sidabriniai ar auksiniai papuošalai – buvo kišama į puodą ar puodynę ir – slepiama. Dažniausiai – į žemę. Deja, ne visi buvę savininkai sulaukė tos dienos ar nakties, kai galėjo ateiti ir išsikasti savo turtą. Taip nemaža dalis paslėptų pinigų bei brangenybių taip ir nesulaukė savo tikrųjų savininkų. O išvydo dienos šviesą (bent jau iki pat XX amžiaus galo, kai imta masiškai gaminti metalo detektorius) gana atsitiktinai. Tai artojas arė dirvą ir arklo noragas išvertė molinės puodynės šukes kartu su pažaliavusiais pinigėliais. Tai remontuojant ar griaunant senus pastatus, sienose, perdangose ar krosnyse rasta dėžutė ar taipogi tradicinė puodynėlė su monetomis. Pasaulyje žinoma apskritai kuriozinių lobių radimo atvejų: tai žaibas suskaldo seną medį ir iš jo kamieno pabyra monetos; ar spiningautojas vietoj kerplėšos užkabina blizgės kabliuku varinio puodo rankeną…
Be abejo, teigia pašnekovas, įdomiausia kalbėti apie lobius, paslėptus iki XIX a. vidurio. Lietuvoje rasti, mokslo tyrimams tinkami lobiai skirstytini į keturias grupes. Pirmoji – tai I–IV a. su romėniškomis monetomis; VIII–XII a. su arabiškomis monetomis bei Europos šalių monetomis; XIII–XV a. su lietuviškais ir rusiškais lydiniais, lietuviškomis ir Vidurio Europos monetomis; ir–XVI–XIX a. vidurio su lietuviškomis ir įvairiausiomis Europos šaliu monetomis. Netikėtina, tačiau faktas: iki šiol yra užregistruota apie tūkstantis (!) pinigų lobių, rastų vien tik dabartinėje Lietuvos teritorijoje. O juk tai – dešimtadalis ar dar mažiau tų teritorijų, kurias Lietuva valdė XIII–XVIII a.
Ir, pasirodo, pinigus, tiksliau, monetas, slėpė visi tų laikų visuomenės sluoksniai. Pirkliai ar feodalinė diduomenė – karo metu, o valstiečiai – visada (niekas nežinojo, kada gali užgriūti plėšikai, o valstiečio sodyba – tai ne visada ginkluoto bajoro dvarelis). Todėl pinigų lobiai dažniausiai randami buvusiose sodybvietėse, nors dabar daugumoje tų vietų plyti laukai. Bet visada buvo ir neįprastų slėpimo vietų. Pilių ar dvarų savininkai bent jau turėjo daugiau galimybių išgabenti savo turtus į saugias vietas. Todėl feodalų gyvenamosiose patalpose ar jų griuvėsiuose retai randami lobiai. O miestiečiai „tradiciškai“ pinigus slėpdavo savo namuose ar sklype.
Ką byloja skirtingų epochų pinigų lobių turinys? Nuo pat praeito tūkstantmečio pradžios pinigai visais laikais laisvai judėjo Europoje iš vienos šalies į kitą. Nors nuolat buvo draudžiama įvežti į šalį menkavertes monetas, o išvežti iš jos geras vietines, tačiau tokio draudimo buvo nesilaikoma. Todėl pinigų lobiuose greta tikrų, valstybinėse kalyklose nukaltų monetų, neretai aptinkama ir geriau ar blogiau padirbtų. Dar XVII a. valstiečiai nuolat veždavo savo produkciją į Rygą, kur už pelningai parduotus grūdus ar linus gaudavo gerus pinigus – tikrąja ir perkeltine prasme. Bajorai ten pat vykdavo išsikeisti smulkius pinigus (surinkta iš valstiečių duoklė už nuomojamą žemę ar už nuomojamas karčiamas) į sidabrinius talerius ar auksinius dukatus. Be to, į Lietuvą plūdo Ispanijos Niderlandų sidabrinės, o iš Suvienytųjų Nyderlandų – sidabrinės ir auksinės monetos. Jos taipogi „nugulė“ į pinigų lobius Lietuvoje. Be to, neretai lobiuose rastos monetos „praskaidrina“ istorinę situaciją geriau už bet kokius įrodymus. Pasak E. Ivanausko, seniau vyko aršūs ginčai tarp istorikų: ar Mindaugo laikais Lietuvos sostine jau buvo Vilnius? 1930 metais Vilniaus priemiestyje, Ribiškėse rastas lydinių lobis, priskirtinas Mindaugo valdymo laikotarpiui, vienareikšmiškai išsprendė šį ginčą.
Kokius lobius dar slepia mūsų žemė?
Ar nebus taip, kad metalo detektoriais ginkluoti asmenys „išvalys“ visas mūsų žemės gelmes, po savęs palikdami tik suraustą dirvą. E. Ivanauskas nėra toks pesimistas. Taip, spauda ir paminklosaugininkai visus ieškančius senienas su metalų ieškikliais jau spėjo pakrikštyti „juodaisiais archeologais“. Tiksliau, tai visai ne archeologai, o visiškai profesiškai nepasiruošę profanai, svajojantys apie lengvą uždarbį. Dalis tokių asmenų jau spėjo neteisėtai paplėšikauti archeologijos paminkluose; kita dalis, laimei, ieškojo mokslui nereikšmingų smulkmenų. Ir per pastaruosius porą dešimtmečių – nuo 1991 iki 2010 metų – rasta nemažai lobių. Dalis jų, laimei, pateko į muziejus. Bet tai lašas jūroje, įsitikinęs archeologas, palyginti su tuo, kas liko žemėje. Taip, su metalų ieškikliais daugiausia rasta išardytų lobių. Tačiau rasti giliai žemėje paslėptą lobį – sunki misija, net ir apsiginklavus šiuolaikiniu metalo detektoriumi.
Tad kokių rastų lobių dar galime tikėtis artimiausiu metu? E. Ivanauskas net neabejoja, kad siurprizų iš po žemių gali būti pačių netikėčiausių. Štai neperseniausiai Baltarusijoje rastas lobis su neva Vytauto diržu (dėl šio artefakto iki šiol ginčijasi istorikai). Juolab, kad minėtame lobyje dar buvo ir vertingų indų su išgraviruotomis dedikacijomis valdovams. Kažką panašaus, mano archeologas, galima rasti ir Lietuvoje. Tik, aišku, tokias paieškas turi vykdyti profesionalūs archeologai. Antra vertus, ieškant lobius svarbi ir tokia nenusakoma „konstanta“ kaip archeologo intuicija. Be to, nereikia nė visos Lietuvos – Vilniaus senamiestis buvo ir tebėra tikras mūsų šalies klondaikas. Tik, apgailestauja numizmatas, jei būtų tinkamai vykdomi restaurajamų namų tyrimai, mūsų šalies muziejuose puikuotųsi ne vienas įspūdingas lobis. Juk 1940 metais, rekonstruojant Katedros aikštę, buvo rastas didelis XVI a. monetų lobis. Laimei, dalis monetų pateko į pripažinto pokario laikų kolekcionieriaus Edmundo Laucevičiaus kolekciją.
Be to, mūsų upių dugne ir jų pakrantėse, ypač miestų ribose, o juo labiau – Kaune ir Vilniuje – glūdi milijonai pavienių monetų. Ir sunku pasakyti, ar ten gali būti monetų lobių. Taip, ežerų pakrantėse seniau žmonės slėpė savo vertybes, tačiau upių pakrantėse – kol kas neužfiksuota (taip daryti buvo gana pavojinga, nes pavasarinis ledonešis neretai „nuskusdavo“ vingiuotas upių pakrantes). Bet Kaune, Nemuno pakrantėje, primena E. Ivanauskas, yra nuplautos į Nemuną net kelios gatvės; taigi, remiantis to meto senųjų kauniečių elgsena, galėjo būti į upę nuplautas ir vienas – kitas monetų lobis. Kiek kitokia situacija yra Šventojoje. Ten jūra nuolat plauna viduramžių Elijos miesto ir kelių gretimų to paties laikotarpio sodybviečių kultūrinį sluoksnį. Aišku, į jūrą patenka ir pavienės monetos, ir ištisi lobiai. Dalį jų jūra vėliau išmeta į krantą. Ties viena sodybviete net buvo rasti arabiškų monetų lobio likučiai. Žodžiu, apibendrina situaciją E. Ivanauskas, pinigų lobiai slypi ne tik Lietuvos žemėje, bet ir upių bei jūros pakrantėse.
Didžiausi lobiai, rasti Lietuvoje:
1. Ribiškės, Vilniaus m. sav. Lobis rastas 1930 m. ariant lauką. Buvo paslėptas variniame inde. Jame buvo apie 700 sidabro lydinių (vadinamųjų lietuviškų ilgųjų) ir kelios antkaklės. Datuojamas XIII a. viduriu. Dalis lobio saugoma VVU mokslo muziejuje, LNM.
2. Nežinoma tiksli vietovė Panevėžio ar Ukmergės r. sav. Lobis rastas XXI a. pirmame dešimtmetyje. Rasta virš 100 sidabro lydinių. Saugoma įvairiuose muziejuose bei privačiose kolekcijose.
3. Nasvytaliai, Šilalės r.sav. Lobis rastas 1927 m. Jame būta apie 300 auksinių monetų, papuošalų ir stalo įrankių. Saugoma NČDM.
4. Šlavėnai, Anykščių r. sav. Lobis rastas 1999 m. Jį sudarė apie 500 XIX a. vidurio Rusijos auksinių monetų. Saugoma privačiose kolekcijose.
5. Desiukiškiai, Anykščių r. Lobis rastas 1999 m. Jį sudarė apie 300 olandiškų auksinių monetų. Saugoma TIM ir privačiose kolekcijose.
