1914-siais Didžiajai Britanijai įstojus į I pasaulinį karą, dešimtys tūkstančių imigrantų iš Rusijos ir kitų šalių-sąjungininkų joje galėjo jaustis kaip užpečkyje: Vakarų fronto apkasų siaubas jiems negrėsė. Tarnyba britų armijoje buvo savanoriška. Tačiau pirmais karo metais armijai patyrus milžiniškus nuostolius ir nebeužtenkant jų kompensavimui savanorių, prabilta apie privalomą tarnybą ir britai ėmė šnairuoti į jaunus bei sveikus imigrantus. Ypač 1916 m. ėmė sklisti gandai, kad ir juos ims į armiją, keldami nerimą tarp įvairių tautų išeivių, nors vis dar guostasi, kad juos aplenks ši lemtis.
Tačiau ne visi laukė, kaip bus ar tarėsi, kaip protestuoti. Kai kas ryžosi pasiieškoti ramesnės užuovėjos.
Tarp tokių buvo ir Petras Raulinaitis. Anot jo, „linksmas, jaunas dienas“ praleidęs netoli Škotijos miesto Madervelio, jis susirūpino 1916 m. Mat, policija pradėjo nešioti po imigrantų namus anketą, kur jie turėjo nurodyti iš kur atvyko, amžių, kur dirba ir t.t. Taip nutiko sykį, paskui antrą, ir P. Raulinaitis nutarė, kad geruoju nesibaigs.
Nutarė – ir leidosi į Glazgą, kur manė įsidarbinti prekybiniame laive ir nusigauti į kokią neutralią šalį. Tačiau lengva pasakyti, ne taip paprasta padaryti. Glazge, kaip vėliau atsiminė P. Raulinaitis, jis sulaukė raginimo „stoti į kanceliariją“. Skamba nelabai suprantamai, bet grėsmingai. Neveltui P. Raulinaitis pasiskubino sumokėti tuomet ženkliu pinigu buvusius penkis dolerius įdarbinimo agentui ir šis rado jam vietą norvegų krovininiame laive „Beacon SS“.
Bet tai buvo tik pradžia. Norint karo metu palikti D. Britaniją reikėjo leidimo. P. Raulinaitis leidosi pas Rusijos konsulą. Iš jo gavo dokumentą, kur buvo nurodyta, kad gali išvykti, jei leis britų muitinės pareigūnai. Nusigavęs pas juos, P. Raulinaitis sukurpė istoriją, kad dėl pablogėjusios sveikatos jam būtinas jūros oras. Muitininkai iškart nenorėjo patikėti, bet P. Raulinaitis neatlyžo ir jie galop pasidavė. Ir, greičiausiai, ne dėl to, kad būtų pagailėję „pasiligojusio“ imigranto. Veikiau dėl pasirinktos „darbovietės“.
1916-ji buvo įnirtingų grumtynių vandenyse aplink D. Britaniją metai. Britams paskelbus blokadą Vokietijai, ši kirto atgal, metusi į mūšį tuomet dar egzotiškus povandeninius laivus. Buvo metas, kai vokiečiai skandino daugiau britų laivų, ypač krovinių, nei britai spėjo statyti naujus. Virš Britanijos jau kilo bado grėsmė. Tad norvegų ir kitų neutralių šalių krovininiai laivai buvo nemenka paspirtis britams, tiek gabenant į jų šalį, tiek iš jos įvairiausius krovinius, įskaitant ir karinius. Aišku, vokiečių povandeniniams laivams jie irgi buvo viliojančiu grobiu, tad darbas juose buvo ne ką mažiau rizikingas nei britų laivyne.
Kaip ten bebuvo, gavęs taip reikalingus dokumentus P. Raulinaitis jau kitą dieną atsidūrė laive ir prasidėjo pavojingų trumpų reisų maratonas. Pirmas buvo su Glazge pakrauta karo amuniciją, kurią laivas gabeno į Prancūziją. Panašu, P. Raulinaitis nebuvo vienintelis naujokas, nes dvi kelionės dienas jis ir įgula leido laiką treniruodamiesi, kaip gelbėtis ištikus nelaimei: kaip, laivui skęstant, bėgti prie savo gelbėjimosi valties, kaip susėsti ir nuleisti ją į vandenį, o paskui irtis kuo toliau nuo laivą įsiurbiančios vandens duobės. Saugantis vokiečių povandeninių laivų naktimis plaukdavo be šviesų, tik budintysis vairinėje kas kelios minutės trumpam uždegdavo elektrinę lempą, kad apšviestų jūrą prieš laivo priekį.
Laimei, tuokart teorijos neteko pritaikyti praktikoje – laivas sėkmingai pasiekė Ruaną, kur knibždėte knibždėjo britų kareiviai. Į miestą išleisti „Beacon“ jūreiviai visur su jais susidurdavo, be to, matė ir daugybę belaisvių, kurie varydavo iškrauti laivus.
Šie P. Raulinaičiui tapo žiauriu ir perspėjančiu karo vaizdu. Nuplyšę, nebepanašūs į žmones, koloną lydėdavę vaikai šaukdavo ant belaisvių arba mėtydavo į juos purvu, taikydami į veidus, gi šie, apsidairę ašarotomis akimis, purvą nusišluostę sliūkindavo toliau. Matyt, vietiniams tai buvo įprastas vaizdas, bet pamačiusius pirmąsyk nepalikdavo abejingais. Anot P. Raulinaičio, regėdamas tai žmogus pagalvoji, kaip budeliai kankino Kristų; gali būti tai teisybė, kad tarpe žmonių yra budeliai ir dabar, jie gatavi kankinti ir kryžiuoti, neatmindami, kad jų broliai gal tame pačiame laike kenčia priešo žemėje tokį pat paniekinimą nuo tokiu pat bepročių budelių.
Sykį tarp jų laivą krovusių belaisvių P. Raulinaitis sutiko Prūsijos lietuvį. Įsikalbėjus šis papasakojo patekęs į nelaisvę prie Belgijos miesto Ostendė, kai vokiečiai veržėsi jo link, o paskui kalba nukrypo į apmąstymus apie karą. Anot Prūsijos lietuvio, jie gyveno laikmečiu, kai žmogus žmogų priverstas pjauti, ir tie kurie pjaunasi nežinome už ką; varo mus, mes einame, jeigu mes nemušim, mus kiti užmuš, ir taip nematoma galybė naikina pasaulį. Bet sulig tais žodžiais prie jų pripuolė prancūzas sargybinis ir, užrikęs, „šalin, nekalbėt“, įrėmė durtuvą į P. Raulinaičio krūtinę. Šis, nesusigaudydamas, kas vyksta, norėjo kažką pasakyti, bet vienas iš laivo karininkų riktelėjo jam angliškai tylėti, nes kitaip tas kruvinas šuo jį nudurs. Iškart po to P. Raulinaitį nuvarė pas laivo kapitoną ir teko jam aiškinti, jog sutiko tautietį ir viso labo persimetė keliais žodžiais. Kapitonas prigąsdino daugiau prie belaisvių nesiartinti, o Prūsijos lietuvį išvarė dirbti kitur. Panašu, nelaisvės žiaurumų vaizdas, anot P. Raulinaičio, kas yra būti laisvam kaip paukšteliui, ir kas tai yra būti nelaisvėje, visą laiką saugomu, už prasižengimus skaudžiai baudžiamu, net ir mirtimi, tik patvirtino jo pasirinkimo teisingumą.
Po devynių dienų, praleistų Ruane, laivas grįžo į Glazgą. Iš čia po vienuolikos dienų su anglies kroviniu iškeliavo į Genują. Išsikrovę po penkių dienų išplaukė į Valensiją. Iki jos nusigavo per dvi dienas. Ispanijoje pasikrovė įvairiomis daržovėmis ir po keturių dienų vėl leidosi į Glazgą. Čia laivą vėl pakrovė karine amunicija ir vėl leidosi į Prancūziją, tik šįkart – į Marselį.
Ir šiame uostamiestyje knibždėjo kareivių minios, ir, kas nustebino, tarp jų buvo daugybė rusų. Vos laivas prisišvartavo uoste, septyniems jūreiviams – P. Raulinaičiui, dar vienam lietuviai ir penkiems rusams – buvo liepta prisistatyti į kapitono kajutę. Čia jų laukė pora rusų kareivių ir karininkas. Šis iškart išrėžė, jog jie visi septyni, kaip Rusijos imperijos pavaldiniai, privalo stoti į armiją, nes tėvynė pavojuje ir reikia ją ginti.
Nelabai rusiškai mokėję lietuviai tik tylomis klausėsi, o vienas iš rusų, Vasilijus Čapaila, susikirto su karininku, girdi, Prancūzija ne jų tėvynė ir jie čia nestos į armiją. Karininkas atrėmė, jog Prancūzija – Rusijos sąjungininkas, ir nesvarbu, ar čia, ar Rusijoje kariauti, bet jeigu jau taip nori – artimiausiomis dienomis į Rusiją plaukia laivas, gali juo grįžti. Tačiau V. Čapaila nepasidavė: neis į armiją ir viskas, karininkas, jei taip jau nori, gali jį vietoj savo kardu nukirsti. Karininkas užbaubė – užsičiaupti, visiems susirinkti daiktus ir keliauti, kur bus liepta.
Žodžiu, veikiai septynetas atsidūrė kareivinėse, kur jiems atvežė algą už darbą laive ir jų daiktus. Nespėję atsikvošėti jie išgirdo, kad kareivinėse neužsibus – veikiai išgabens į Paryžių, kur praeis apmokymą. O kad pasijustų kareiviais – išdavė kareiviškas kepures, gi rūbus ir toliau nešiojo savus. Tvarka kareivinėse buvo laisva – naujai pagautieji galėjo vaikščioti kur turėjo. Tuo ir pasinaudojo, daug ką pamatė, su daug kuo susipažino, tame tarpe ir su Rusijos armijoje tarnavusiais lietuviais. Maža to, P. Raulinaitis sutiko savo pažįstamą J. Barzdaitį iš Vilkaviškio ir net pusbrolį P. Klimą.
Šiedu papasakojo kariavę prieš austrus, po to jų dalinys buvo nugabentas į uostą ir sulaipintas į laivus. Niekas nežinojo, kur veža, bet kai išgirdo, kad į Prancūziją, kilo maištas, buvo nužudytas net divizijos „komandantas“. Tačiau maište dalyvavo tik dalis kareivių, tad jis buvo numalšintas. Kai po ilgos kelionės pagaliau pasiekė Marselį, karininkai pranešė kareiviams, jog kariaus su vokiečiais Vakarų fronte.
Ši P. Raulinaičio pasakojimo dalis kelia tam tikras abejones. Taip, 1915 m. į Rusiją atvažiavęs Prancūzijos senato karinės komisijos atstovas Poul Doumer pasiūlė mainais į Rusijai tuo metu labai reikalingą ginkluotę ir amuniciją pasiųsti į Vakarų frontą 40 000 karių. 1916 m. sausį buvo suformuota generolo majoro Nikolajaus Lochvickio vadovauta 1-oji speciali pėstininkų brigada, bet jį į Prancūziją keliavo geležinkeliu per Sibirą ir Tolimuosius Rytus, o iš ten prancūzų laivais 1916 m. balandį pasiekė Marselį. Apie jokius maištus, tuo labiau užmuštą „komandantą“ kelionės metu žinių neišliko (istorija mena tik 1917 m. La-Kurtin stovykloje kilusį ir žiauriai numalšintą rusų karių sukilimą).
Kaip ten nebūtų, P. Raulinaičio pašnekovų teigimu, kareiviams Prancūzijoje patiko – gaudavo vyno, arbatos ir cukraus iki valiai, o ir aplamai maistas buvo geresnis nei Rusijoje. Tačiau P. Raulinaičio ir jo bendražygių tokie kareiviški „džiaugsmai“ neviliojo ir jie ėmė dairytis galimybės pabėgti. Galop jiems pavyko pasisamdyti jūreiviais dar viename norvegų laive – anot P. Raulinaičio, „Bracon Bark“. Tiesa, prieš tai kiekvienam teko sumokėti po 56 dolerius (tokios sumos neturėjęs V. Čepailos brolis krito bučiuoti kapitono kojas ir tas, nors jam tiek jūreivių ir nereikėjo, pasigailėjo).
Su šiuo laivu septynetas ištrūko į Genują. Čia į laivą pakrovė marmurą ir su šiuo kroviniu 1916 m. birželio 25 d. išplaukė į Londoną. Laivu, be įgulos, kurios nemažą dalį sudarė ispanai, plaukė ir kapitono žmona su dviem, penkių ir septynių metų, vaikais.
Pradžioj viskas ėjosi kaip iš pypkės, oras buvo gražus, bet paskui užvirto vėjai, bangos užliejinėjo denį ir teko stipriai pritvirtinti gelbėjimosi valtis, kad jų nenuplautų.
Galop aštuntą kelionės dieną oras aprimo ir jūreiviai vylėsi, kad jos pabaiga bus ramesnė. Tačiau aštuntą valandą vakaro, kai P. Raulinaitis su dalimi įgulos ilsėjosi, pasigirdo sirena. Laivo eiga sulėtėjo ir jūrininkai mėtėsi į viršų. P. Raulinaitis irgi išbėgo vienmarškinis, ir pamatė, kad antroji gelbėjimosi valtis, prie kurios jis buvo priskirtas, jau tolo nuo laivo. Nieko nelaukdamas jis šoko į vandenį ir ėmė ją vytis. Valtis trumpam stabtelėjo ir jis, įsikabinęs į ją, pagaliau įsiropštė vidun. O tada ir pamatė laivą sustabdžiusį vokiečių povandeninis laivą.
Ant jo stovėjo keli jūrininkai. Paaiškėjo, kad vokiečiai davė 20 minučių norvegų laivo įgulai išsigelbėti. Tuo metu, kai P. Raulinaitis pasiekė savo valtį, ši ir kita jau buvo nutolusios nuo laivo. Tačiau trečiąją jūreiviai dar tik mėgino nuleisti. Mat, kapitonas vėlokai įsakė mašinų skyriuje dirbusiems jūreiviams gelbėtis, o dar jiems sunkiai sekėsi atlaisvinti tvirtai per audrą pririštą valtį. Gi vokiečiai žodžio netesėjo – praėjus vos dešimčiai minučių paleido torpedą į kuro rezervuarus. Torpedos ir kuro sprogimai susiliejo į vieną. Laivas tarsi šoktelėjo į orą, o paskui kirviu nėrė į vandenį, tempiamas krovinio. Oras susimaišė su vandeniu, į šį iš viršaus pabiro nuolaužos, laivas ir jame likę žmonės išnyko iš akių. Galop vandens paviršiuje teliko plūduriuoti kelios medinės nuolaužos.
Povandenio laivo jūrininkai sulindo į savo laivą, uždarė liuką ir tas ėmė nerti. Iš pradžių dar matėsi periskopas, paskui ir jis išnyko. Laivas, anot P. Raulinaičio, prapuolė kaip smakas kokis, prarijęs mūsų laivą ir žmones.
Tačiau tragedija tuo nesibaigė. Laivo instrukcijoje buvo numatyta, kad gelbėjimosi valtyje gali tilpti 15 žmonių, tačiau per skubėjimą jose atsidūrė po 18. O dar vandenyje kapstėsi V. Čepailos brolis. Jis mėgino įsitverti į valties, kurioje buvo ir kapitonas, kraštą, ir tas perspėjo rusą nedrįsti. Šis gi, gelbėdamas gyvybę, nepakluso ir kapitonas, išsitraukęs revolverį, šovė jam į galvą. Vaikinas iškart prapuolė po vandeniu. Jo brolis mėgino pulti kapitoną, bet šis ir į jį atstatė ginklą, paliepęs sėsti ir nusiraminti, nes visi negali dėl vieno žūti.
Po kurio laiko gelbėjimosi valtys priartėjo viena prie kitos. Kapitonas perėjo į kitą valtį, prie jo liko vaikai. Tuo tarpu žmona persėdo į kitą valtį, nes, anot P. Raulinaičio „laivo tiesos“ neleido jai būti vienoje su vyru. Kapitonas visiems padalino maistą ir vandenį – kiekvienas gavo po 12 čukoriu panašių į šunines krekes ir po 4 kvortas vandenio. Po to valtys atsiskyrė per pusmylį ir prasidėjo 14 dienų odisėja.
Kaip jau minėta, P. Raulinaitis gelbėjimosi valtyje atsidūrė vienmarškinis. Laimei, tarp jos atsargų buvo rūbai, tad turėjo kuo apsirengti. Tačiau tuo geri dalykai ir baigėsi. Dienų dienas nelaimėliai nematė nieko kito tik dangų, vandenį ir žuvis. Sykį šmėstelėjo visus išgąsdinęs banginis – pamanė, jog povandeninis laivas. Kapitonas įsakė irtis šalin, kad banginis neapverstų valties, ir šis praplaukė prošal, karts nuo karto paleisdamas savo fontaną.
Pamažu baigėsi džiūvėsiai, neskanūs, bet vis tik maistas. Į akis ėmė žvelgti badas. Jis pirmiausia įveikė kapitoną – aštuntą dieną šis pradėjo tinti, išsipūtė viduriai, keliai, išpurto veidas. Kapitoną paguldė viename laivo gale, o vaikus patalpino kitame. Jūreiviai visaip juos guodė, ramino, bet kai jie sykį tolumoje pamatė kitą valtį, verkdami šaukė motiną, tiesdami rankas. Kapitonui vis blogėjo, prasidėjo gangrena, kūnas ėmė dvokti, ir galop vienas iš laivo karininkų pasakė jūreiviams, kad joks gydytojas pasaulyje nebeišgelbės kapitono. Tad kol vieni jūrininkai užiminėjo vaikus, kiti įsupo kapitoną į maišą, pririšo prie kojų švino svarmenį ir dar gyvą nuleido į vandenį...
Vaikai viso to nematė, tik vėliau vis nerimo, klausinėjo, kur tėtis, o karininkas ramino, jog tėtis iškeliavo ieškoti laivo, grįš su juo ir visus išgelbės. Jis davė jiems žiūroną, ir vaikai, dairydamiesi po jūros platybes, vis norvegiškai šaukė ir šaukė, kad „tėtis atvažiuoja“.
Nesitvėrė kailyje ir jūreiviai. Vieni jau dėjo sau kryželį, kiti dar tikėjosi išsigelbėti. Bet visi nyko akyse. P. Raulinaitis irgi tino, ir manė, kad jau paskutinioji čia pat. Jūreiviai pradėjo rašyti atsisveikinimo raštelius, dėti juos į butelį ir mėtė į jūrą, vildamiesi, kad taip žinia apie juos kaip nors pasieks artimuosius.
Ir vis tik penkioliktos dienos ryte pagaliau atėjo išsigelbėjimas – horizonte pasirodė laivas. Iš pradžių jūreiviai manė, kad jiems, kaip ir kapitono vaikams, vaidenasi. Bet ne – laivas, kad ir nedidelis, vis artėjo, ir jūreiviai šaukė, rėkė, mojavo rūbais, kol pagaliau jų nepastebėjo.
Laivas (paaiškėjo, kad jis vėlgi norvegų) priartėjo, iš jo nuleido valtį. Iš šios, priplaukus, padavė virvę buvusiems gelbėjimosi valtyje ir pritraukė prie laivo. Tada gelbėtojai nuleido kopėčias, tačiau tik keturi įstengė užlipti, kitiems reikėjo padėti arba aplamai užkelti. Po to laivas prisiartino ir prie antros gelbėjimosi valties. Iškėlus jos keleivius paaiškėjo, jog nebėra kapitono žmonos ir dviejų jūreivių, jie jau buvo palaidoti jūroje.
Tragiškoji odisėjos dalis baigėsi. Vieni išgelbėtieji, prižiūrint laivo gydytojui, atsigavo iki tam pasiekiant krantą, kai kurie, kaip P. Raulinaitis dar turėjo gydytis Italijos ligoninėje. Kapitono vaikai irgi atsigavo, ir juos priglobė norvegų konsulas. Beje, su šiuo ir P. Raulinaičiui teko susitikti. Mat, kai jis kreipėsi į Rusijos konsulą pagalbos, šis nusiuntė pas savo kolegą iš Norvegijos. Pastarasis P. Raulinaičiui ir jo nelaimės draugams sumokėjo maždaug po 400 dol. To jiems užteko įsigyti naujus rūbus, pailsėti, o paskui gavo darbą laive „Alstad“ ir su juo nusigavo iki JAV.
Taip P. Raulinaičio kelionė ir baigėsi.
Po kurio laiko JAV lietuvių spaudoje pasirodė jos aprašymas iškalbingu pavadinimu „Mano baisi kelionė“.
Praėjus daugiau kaip šimtui metų sunku pasakyti, kiek tame aprašyme tiesos ir kiek fantazijos, liečiančios ne vien rusų ekspedicinį korpusą Prancūzijoje. Taip, norvegų laivas „Beacon“ egzistavo ir jis priklausė kompanijai „Transport A/S Ferro“. Panašu, kad 1917 m. jis buvo pervadintas „Reim“ ir rugsėjo 12 d. jį, plaukiant iš Glazgo į Genują, torpedavo Heinricho Metzger vadovautas vokiečių povandeninis laivas U-63 (jo sąskaitoje veik 30 paskandintų laivų).
Tuo tarpu kito J. Raulinaičio minimo norvegų laivo – Bracon Bark“ – jokių pėdsakų nepavyko rasti. Nėra ir jokių žinių apie laivo tokiu vardu paskandinimą Viduržemio jūroje 1916 m. birželį, nors šiais laikais informacija apie norvegų laivų netektis I pasaulinio karo metais lengvai prieinama. Tiesa, daugelis jų buvo paskandinti Šiaurės jūroje, bet keletas jų baigė savo klajones ir Viduržemio jūroje. Tačiau 1916 m. birželį čia užfiksuota tik viena norvegų netektis – birželio 18 d. vokiečių povandeninis laivas paskandino laivą „Aquila“.
Tad galima spėti, kad P. Raulinaitis kiek pagrąžino savo istoriją. Ir tai atleistina, menant jo džiaugsmą pagaliau pasiekus šalį, kur, jo žodžiais, kaip laimingai žmonės gyvena, sulyginus su tom šalim, kurias karas taip vargina! Francijoje, Italijoje, karas vargina žmones labai. Mergaitės būdamos visai jaunutės, eina parsiduoda save. Abelnai padėjimas žmonių yra labai sunkus. Mūsų vargingas atsitikimas tik mažmožis, sulyginus kokius dabar žmonės sutinka ant jūrių nelaimes.
Gal tas jo džiaugsmas buvo dar didesnis, išgirdus, kad 1917 m. D. Britaniją ir Rusiją pasirašė sutartį, pagal kurią jų piliečiai – imigrantai, turėjo grįžti namo ir tarnauti savo šalies armijoje, arba stoti į juos priglaudusios šalies ginkluotąsias pajėgas.
Gal ir būtų buvęs, jeigu ne viena smulkmena – 1917 m. JAV įstojo į I pasaulinį karą ir įvedė visiems, įskaitant ir imigrantus, net be pilietybės, galiojusią privalomą tarnybą.
Kas dabar pasakys, ar P. Raulinaitis tapo JAV kareiviu, ar vėl pamėgino išsisukti.
Bet, kaip ten bebuvo, tai jau kita istorija.
Straipsnis parengtas remiantis knygos „Krajus dega: išeivių atsiminimai apie I pasaulinį karą JAV lietuvių spaudoje 1914–1918 m.“ rankraščiu.
