Emma gimė 1869 m. birželio 27 d. Kaune, tuometinės Rusijos imperijos dalyje. Šeima persikėlė į Sankt Peterburgą kai mergaitei buvo dvylika. Kaip ir daugelis kitų Rytų Europos žydų, Emos artimieji kentėjo politinę priespaudą ir antisemitines nuotaikas, todėl 1885 m. mergaitė kartu su seserimi Helena emigravo į JAV. Jos apsigyveno Ročesteryje, Niujorko mieste. Netrukus prie jų prisijungė ir likę šeimos nariai.
Čia jaunoji Emma įsidarbino drabužių fabrike. Nusivylusi prastomis darbo sąlygomis ji greitai prisišliejo prie augančio darbininkų judėjimo. Moters polinkis į anarchizmo filosofiją susiformavo 1886–1887 m. po Haymarketo riaušių[1]. Po incidento prasidėjo darbininkų judėjimo lyderių persekiojimas, o aštuoni anarchizmo šalininkai buvo nuteisti už grasinimus sprogmenimis be jokių įrodymų, atsižvelgiant tik į jų viešai skleistus radikalius pasisakymus. Keturi jų buvo viešai pakarti, o ši procedūra susilaukė didžiulio visuomenės pasmerkimo. Įkvėpta vokiečių kilmės anarchizmo kurstytojo Johano Mosto[2] minčių ir paveikta Haymarketo riaušių aplinkybių, E. Goldman greitai įsisavino šią ideologiją.[3]
1892 m. liepos 23 d. buvo įvykdytas taip vadinamas pirmasis teroro aktas Amerikoje. Jaunas dvidešimtmetis iš Vilniaus Aleksandras Berkmanas, geriau žinomas Sašos vardu, pasipiktinęs žiauriu streiko malšinimu „Carnegie Steel“ kompanijoje, įsiveržė į pirmininko Henrio Klėjaus Friko kabinetą. Saša į vyrą paleido du šūvius, tačiau Frikas išgyveno. Šis pasikėsinimas, kaip vėliau teigė kaltinamasis, turėjo įkvėpti darbo liaudį stoti į kovą dėl geresnių atlyginimų ir pradėti atvirą maištą prieš kapitalistinę santvarką. Pasak Berkmano, tai buvo „išlaisvinimo aktas“.
Deja kalėjime Berkmaną pasiekė priešinga žinia: didžiam Sašos nusivylimui streiko dalyviai siekė nesmurtinio perversmo. Juo labiau, visuomenė po išpuolio ėmė palaikyti ne plieno gamyklos darbuotojus, o kapitalistą Klėjų Friką. Po incidento ir patys anarchistai skilo į skirtingas stovyklas.
Vienintelė ir nuolatinė Berkmano remėja buvo jo meilužė E. Goldman, kuri tuomet dar tik ėmė pastebėti savo oratorystės talentą. Moteris organizavo pagalbos fondą ir mėgino visais įmanomais būdais pateisinti Sašos veiksmus daugelyje savo straipsnių bei interviu. Ji lankė vyrą kalėjime taip dažnai, kiek tik buvo įmanoma tą daryti. Berkmanas buvo paleistas po 14-os metų, o artimas poros ryšys nenutrūko. Jie ir toliau liko draugais ir bendražygiais.[4]
Emma tapo viena populiariausių oratorių visose Jungtinėse Valstijose. Atstovaudama darbo liaudį anarchistų lyderė skaitė viešas paskaitas apie tą patį anarchizmą, ekonomiką, dramą, laisvą meilę ir moterų teises, o jos retorika žavėjo minias žmonių. 1893 m. ištikus ekonominei krizei,[5] Emma surengė didžiulę demonstraciją Niujorko Sąjungos aikštėje, ragindama susirinkusiuosius tiesiog brautis į maisto prekių parduotuves ir pasiimti viską, ko reikėjo išmaitinti jų šeimoms – klasikinis anarchizmo pavyzdys. Už žmonių kurstymą ir viešos tvarkos drumstimą, panelė Goldman pati buvo sulaikyta ir praleido dvejus metus Blekvelo kalėjime. Tačiau išėjusi į laisvę Emma nuolatos turėjo problemų su teisėsauga.
1901-ųjų rugsėjo mėnesį policijos pareigūnai teigė, kad prezidento Viljamo Makinley žudikas Leonas Ščolgošas buvo įkvėptas būtent E. Goldman pasisakymų. Moteris buvo areštuota, tačiau po tardymo Čikagoje paleista į laisvę. 1903 m. metais ji buvo sulaikyta dėl įtartinos veiklos. Dar po ketverių metų vėl sulaikyta dėl viešų radikalių pasisakymų. 1916 m. Emma į viešumą iškėlė gimstamumo kontrolės klausimą, taip pažeisdama Niujorko įstatymą, Tuo metu buvo draudžiama apie tai garsiai kalbėti, todėl Emma turėjo sumokėti baudą už savo viešas kalbas, bet savo veiklą moteris tęsė toliau. Dėl to ji buvo sulaikyta dar tais pačiais metais ir atsisakiusi mokėti baudą 15 dienų praleido kalėjime.
1917 m. E. Goldman atkreipė ir federalinių valdžios institucijų dėmesį, kuomet priešinosi kongreso patvirtintai privalomosios karo tarnybos programai. Tuometis prezidentas Vudro Vilsonas pasirašė šį įstatymą, nes nusilpusiems Sąjungininkams Vakarų Europoje žūtbūt reikėjo šviežio pastiprinimo fronte.[6]
Nepraėjus nė mėnesiui nuo privalomosios karo tarnybos programos įgyvendinimo, Emma su savo bendražygiu A. Berkmanu buvo pripažinti kaltais organizavę sąmokslą ir siekę užkirsti kelią kongresui priimti įstatymą. Jie gavo dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir 10 tūkst. dolerių baudą. Kol Emma ir Berkmanas sėdėjo kalėjime, kongresas pasirašė anti-anarchistinį aktą, leidusį iš JAV deportuoti užsienio piliečius. FTB vadovas Džonas Edgaras Huveris tuomet įvardijo Emmą kaip vieną pavojingiausių Amerikos moterų. Tiesa, ji pati šio titulo visiškai nesibodėjo.[7] 1919 m. gruodžio mėnesį E. Goldman kartu su A. Berkmanu ir dar 247 anarchistais buvo deportuoti iš šalies į bolševikinę Rusiją.[8]
Visgi E. Goldman palikimas nėra vien tiktai konfliktai su teisėsauga, o daugybė jos viešų kalbų ir tekstų, buvusių tabu prieš gerą šimtmetį, šiandienos visuomenėje galėtų atrasti savo nišą. Štai keletas citatų iš moters minčių, kurias pateikia „The Guardian“:
„Kokia yra tikroji prekybos moterimis priežastis? Žinoma, išnaudojimas. Negailestingas kapitalizmo Molochas[9], kuris tunka naudodamasis prastai apmokama darbo jėga ir tūkstančius moterų bei mergaičių stumia į prostituciją… Natūralu, kad mūsų reformatoriai šitai nutyli. Jie tai puikiai žino, tačiau kalbėti apie tai tiesiog neapsimoka. Daug pelningiau vaidinti pasipiktinusį fariziejų, nei iškelti problemą nuo pat pamatų“.
„Religija! Kaip ji užvaldo žmogaus protą, kaip žemina ir verčia degraduoti sielą. Religija sako, kad Dievas yra viskas, o žmogus yra niekas. Tačiau iš to nieko Dievas sukūrė despotijos karalystę, tokią žiaurią tironiją, jog nuo Dievų pradžios tą karalystę valdė tik niūrumas, ašaros ir kraujas“.
„Ar gali būti kas nors labiau įžeidžiančio nei mintis, kad sveika, subrendusi moteris, kupina gyvybės ir aistros, turi eiti prieš gamtą, sutramdyti savo aistrą ir potraukį, kenkti savo sveikatai ir žlugdyti dvasią, susilaikyti nuo seksualinės patirties ir malonumų, kol atsiras „dievas“ vyras, paėmęs moterį į žmonas“?[10]
Goldman buvo įtakingo anarchistinio žurnalo „Mother Earth“ įkūrėja. Jos viešos kalbos buvo adresuotos imigrantų darbininkų klasei jidiš, anglų ir vokiečių kalbomis. Moteris taip pat išleido ne vieną knygą ir esė. Emmos tekstuose dominuoja temos apie kapitalizmą, darbo sąlygas, santuoką, seksualinę laisvę bet kokios seksualinės orientacijos žmonėms, apie karą, žodžio laisvę ir meną, o politinės pažiūros neretai kirtosi su kairiųjų ideologija. Dėka moters kūrybinio raštingumo Emos tekstai vis dar yra gerokai populiaresni nei kitų kolegų anarchistų.
Nors E. Goldman griežtai laikėsi savo įsitikinimų, moteris nebijojo pripažinti klaidų ir viešai kalbėti apie bolševikinės Rusijos režimą, kurio padarinius kaip politinė tremtinė patyrė pati. Kalbant apie politines Goldman pažiūras, ji buvo linkusi bendradarbiauti su liberalais, profesinių sąjungų atstovais ir kita to laikmečio inteligentija, kurią taip niekino daugelis anarchistų. Emma net įsitraukė į viešą konfliktą su anarchistų amžininke Liusi Parsons, o vėliau moters įsipareigojimas laisvai kalbėti užgožė revoliucijų troškimą.
Daugelis Emmą prisimena kaip bohemišką moterį, kuri mėgo meną, muziką ir seksą, ir nematė jokių priežasčių, kodėl revoliucionieriai turėtų atriboti save nuo šių žemiškų gėrybių. Dėl tokio požiūrio, Emmai dažnai priskiriama ši citata: „Jei negaliu šokti, aš nenoriu dalyvauti jūsų revoliucijoje“.[11]
[1] „Haymarket Riot“ www.history.com
[2] „Johann Most (1846–1906)“ www.pbs.org
[3] „Emma Goldman“ www.loc.gov
[4] „Anarchy in the U.S.A.“ www.nytimes.com
[5] „Panic Of 1893“ www.encyclopedia.com
[6] „U.S. Congress passes Selective Service Act“ www.history.com
[7] „Red Emma (1869–1940): Idealistic Revolutionary“ www.ncbi.nlm.nih.gov
[8] „Emma Goldman“ www.mtsu.edu
[9] „MOLOCH (MOLECH).“ www.jewishencyclopedia.com
[10] „Emma Goldman: a thoroughly modern anarchist“ www.theguardian.com
[11] „Emma Goldman, One of History’s Best-Known Anarchists, Left an Outsized Legacy“ www.teenvogue.com
