Kas vyko be jokių pastangų, dabar ėmė reikalauti visokio popierizmo. Ne nuo pirmos dienos jaučiasi, bet neišvengiamai neigiamai suveiks labai svarbaus JK ekonomikai finansų sektoriaus susitraukimas: iki 2020 m. pabaigos bankai išvedė iš šalies apie 1 trilijoną eurų.
Jau dabar ėmė strigti tiekimo grandinės, šviežio maisto pasiūla, radosi problemų keliaujant, beveik dvigubai pabrango siuntos tarp Jungtinės Karalystės ir ES.
Siuntos ne tik pabrango – jos keliauja vėžlio žingsniu. Patyriau asmeniškai, tą pačią gruodžio dieną išsiuntęs du kalėdinius siuntinius: vieną į Oslą, o kitą – į Londoną. Norvegijoje dovanas jau seniai gavo, o adresatas Anglijoje vis dar laukia. Gerai pasakė Britanijos Prekybos rūmų generalinis direktorius Adamas Marshallas: „ Viskas taip sudėtinga. Tai tarsi svogūnas – kuo daugiau lupi, tuo daugiau verki.“
Sunkumai ir laimėjimai po Viršenybės Akto
Karalius Henrikas VIII pagal Viršenybės aktą 1534 m. tapo Anglijos bažnyčios galva. Popiežius Paulius III pagaliau jį ekskomunikavo 1538 m., galutinai atskirdamas Anglijos karalystę nuo Romos bažnyčios, kuri bent jau idėjiškai vienijo Europos valdovus, nors iki dabartinio vienijimosi ES sudėtyje dar buvo labai toli. Dabar neįmanomi karai ES viduje tada buvo įprastas instrumentas tarp katalikiškų Europos valdovų.
Atsiskyrimo pradžia Anglijoje buvo sunki. Dalis aukštuomenės liko ištikima katalikybei ir pabėgo į žemyną. Nors jų dvarai buvo konfiskuoti karūnos naudai – kaip ir vienuolynai su visu turtu – be senų šeimininkų likusiose grafystėse ritosi žudynių, gaisrų ir plėšimų bangos.
Nepaklusę naujai tvarkai buvo nušluoti. Iždas praturtėjo ir galėjo finansuoti karą. Sugriautų vienuolynų mūrai buvo panaudoti statant gynybinius įtvirtinimus ant pietinių ir rytinių krantų nuo prancūzų ar ispanų įsiveržimo.
Pašlijus Šventosios Romos imperatoriaus Karolio V ir Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I santykiams po trumpos 1539 m. patvirtintos draugystės, Henrikas VIII stojo į imperatoriaus pusę. Taip iš dalies bandė amortizuoti popiežiaus paskelbtą ekskomuniką.
Škotijos karalystė galėjo tapti placdarmu prancūzų puolimui. Henrikas VIII pradėjo karą prieš Škotiją ir 1543 m. sumušė škotų kariuomenę. Tačiau Škotijos parlamentas atmetė jo reikalavimus. Karas užsitęsė aštuonerius metus ir baigėsi jau po Henriko VIII mirties.
O tada 1544 m. Henrikas VIII puolė Prancūziją ir užėmė Bulonę. Imperatorius Karolis V reikalavo anglų žygiuoti į Paryžių, bet karalius nesutiko. Imperatorius sudarė taiką su Pranciškumi I ir paliko anglus vienus. Tačiau karas iššlavė ir Prancūzijos, ir Anglijos iždus. Nebuvo lėšų finansuoti naujas kampanijas, ir 1546 m. vasarą buvo pasirašyta taika.
Nežmoniškai nutukęs Henrikas VIII mirė po pusmečio, 1547 m. sausį. Gyvenimo pabaigoje jo liemens apimtis siekė 140 cm, ir paeiti jis galėjo tik su specialaus prietaiso pagalba. Manoma, kad patyręs sunkią traumą per riterių turnyrą 1536 m. karalius ne tik turėjo negyjančią kojos žaizdą, bet ir pažeidė smegenis, dėl ko sutriko hormonų veikla, tapusi nesveiko nutukimo priežastimi.
Velso įstatymų aktais 1535 m. ir 1542 m. Henrikas VIII prijungė Velsą prie Anglijos, aneksuodamas jį teisės pagalba.
Iki atsiskyrimo nuo Romos Anglijos karalius valdė Airiją tikrajam jos valdovui popiežiui leidus. Atsiskyręs Henrikas VIII 1541 m. pareiškė norą valdyti Airijos karalystę tiesiogiai. Airijos parlamentas 1542 m. Airijos karūnos aktu paskelbė, kad Henrikas VIII ir jo įpėdiniai Anglijos karaliai yra ir Airijos karaliai. Airių patriotai vėliau šį aktą vadino „aneksijos aktu“.
Nors Henrikas VIII buvo prabangą mėgstantis švaistūnas ir greta to daug lėšų išmetė nesėkmingoms karinėms kampanijoms, jis skyrė tiek pinigų laivų statybai, kad jo valdymo laikais Anglijos karinis laivynas nuo kelių laivų išaugo iki daugiau nei 50 laivų. Todėl šis karalius laikomas karališkojo britų laivyno tėvu.
Įpėdinių kovos dėl karūnos
Po karaliaus mirties sostą paveldėjo jo sūnus nuo trečiosios žmonos Jane‘ės Seymour. Kadangi Edvardui VI tebuvo devyneri metai, Lordu globėju tapo Jane‘ės vyresnysis brolis karaliaus dėdė Edvardas Seymour‘as. Išlaidų karams nualinta šalis skurdo, kilo maištas. Jaunąjį karalių, užaugintą protestantu, labiausiai domino religiniai reikalai. Prie Edvardo VI bažnyčia Anglijoje patyrė protestantiškų reformų, kurias vykdė Kenteberio arkivyskupas. Kai sulaukęs 15 metų karalius mirtinai susirgo, bijodamas grąžinimo į katalikybę jis išbraukė savo netikras seseris Mariją ir Elžbietą iš pavedėtojų ir paliko sostą savo pusseserei Jane‘ei Grey, puikų humanistinį išsilavinimą turėjusiai vienai šviesiausių to meto moterų. Be to, ledi Jane‘ė buvo neseniai tapusi pirmojo karaliaus ministro lordo Johno Dudley marčia.
Nenoriai sutikusi karūnuotis, po Edvardo VI mirties 1553 m. Jane‘ė Grey karaliene pabuvo tik devynias dienas. Priešų aukštuomenėje ji turėjo daugiau nei šalininkų, laivynas atsisakė jai paklusti. Parlamentas karaliene paskelbė populiarią liaudyje Mariją, Henriko VIII vyriausiąją dukrą nuo pirmosios žmonos Katerinos Aragonietės. Skirtingai, nei Edvardas, mamos ispanės aplinkoje ji buvo užauginta katalike.
Ši karalienė protestantiškoje tradicijoje vadinama „kruvinąja Meri“ (Bloody Mary). Nors ir nenorėdama, leido nukirsdinti Jane‘ę Grey. Ji ėmėsi kontrreformacijos, po metų ištekėjo už Ispanijos princo, kuris 1556 m. tapo Ispanijos karaliumi Pilypu II. Popiežius sudarė taiką su karaliene Marija I. Protestantai šalyje buvo persekiojami, apie 300 jų buvo sudeginta.
Žiaurumas kėlė anglų priešiškumą katalikybei ir viskam, kas ispaniška. Karalienės santuoka nepadėjo Anglijai pasinaudoti Ispanijos plėtros naujose Amerikos kolonijose vaisiais, nes ispanų pirkliai neprileido anglų prie savo transatlantinių prekybos kelių su Naujuoju Pasauliu.
Anglija stojo į karą prieš Prancūziją karalienės vyro Ispanijos karaliaus pusėje, ir 1558 m. prancūzai užėmė Calais uostą. Taip Anglija prarado paskutinį savo atramos tašką žemyne.
Tais pačiais 1558 m. sulaukusi 42 metų ir bevaikė karalienė Marija mirė. Sostą paveldėjo jos netikra sesuo Elžbieta.
Elžbietos era
Elžbieta I buvo Henriko VIII duktė nuo antrosios žmonos Anos Boleyn, kurią karalius nukirsdino, kai mergaitei buvo treji metai. Jos valdymas truko net 44 metus nuo 1558 m. ir baigėsi jai mirus 1603 m. Šį laikotarpį istorikai vadina Anglijos aukso amžiumi.
Jai pavyko pasiekti paliaubas tarp katalikų ir protestantų. Padarius nuolaidų abiems pusėms, 1559 m. buvo priimtas Religinis susitarimas. Tačiau šalyje liko ir ištikimų katalikų, ir puritoniškų protestantų, o jų nesutarimai net po šimto metų sprendėsi Pilietiniame Anglijos kare 1642-1651 m.
Nors Henriko VIII pradėtas bažnyčios atskyrimas ir Elžbietos I baigta religinė reforma kainavo daug kraujo, šis trečio, ypatingo kelio kūrimas turėjo svarbią reikšmę formuojantis tautos identitetui. Ir per XXI a. Brexitą jie tiki, kad unikalus kelias nuves juos į aukštumas, kaip į aukštumas juos iškėlė Elžbietos valdymo laikai.
Tik suklestėjimo priežastis buvo ne atsiskyrimas nuo Romos bažnyčios, o laivų statytojų meistrystė. Tam įtakos turėjo ne anglikonų bažnyčia, o visoje Europoje vykstantis meno ir mokslo Renesansas – Šekspyras buvo jaunesnis karalienės amžininkas.
Anglijos laivų statyklose taikomos inovacijos sukūrė greitą ir sunkiomis patrankomis ginkluotą laivyną. Abordažo taktiką pakeitė artilerijos salvės iš tolo. 1588 m. anglai sutriuškino nenugalimą Ispanijos armadą, ir ši pergalė tapo svarbia šlovingos Elžbietos I legendos dalimi.
Paveldėjusi blogus finansus ir menką iždą, Elžbieta I turtino karalystę, plėšdama ispanų laivus Atlante, puldinėdama pakrančių gyvenvietes Karibuose, prekiaudama vergais iš Afrikos. Žymiausias anglų piratas Francis Drake‘as buvo išventintas į lordus.
Atsisakiusi tekėti karalienė imta garbinti kaip nekaltoji mergelė. Prie jos prasidėjo Šiaurės Amerikos kolonizacija, ir karalienę iki šiol primena Virdžinijos valstijos pavadinimas – nekaltosios karalienės garbei (angl. virgin). Anglija prie Elžbietos I pradėjo augti į jūrinę imperiją.
Karalienės įsteigta anglikonų bažnyčia suformavo britų nacionalinį identitetą, o jūrose pradėję viešpatauti anglai įgijo pasitikėjimo savimi kaip pasauline jėga. Ir dabartiniai britų politikai gręžiasi į buvusį imperijos pasaulį, kalbėdami apie globalią Britaniją iš buvusių kolonijų kaip alternatyvą narystei ES.
XVI amžiaus įvykiai aidu atsiliepia XXI amžiuje. Tik aplinkybės dabar visai kitos ir neaišku, kaip šįkart sukris korta vėl ypatingu keliu pasukusiems britams.
