Sovietai turėjo milijonus, neklystate, milijonus žmonių, susižavėjusių komunizmo idėjomis. Komunizmas dar buvo gaivus oro gurkšnis, nors jau apsitaškęs krauju per pilietinį karą Rusijoje. Kremliaus žvalgyba bet kuriame pasaulio kampe galėjo rasti būrį žmonių, ištikimų komunizmo idėjai. Tik pamok raudona vėliava ir diktuok užduotį. Jiems beveik nereikėjo kitų motyvatorių – sekso ir pinigų.
Bet raudonieji visada viską sugriauna. Ar tai būtų pramonė, ekonomika ir net žvalgyba. Puikiai šiuos mano teiginius iliustruoja Kremliaus teroristo Pavelo Sudoplatovo gyvenimo istorija.
J. Stalinui neleido ramiai miegoti kovingųjų ukrainiečių pasipriešinimo grupės. Kremliaus slaptųjų operacijų meistrai apdairiai numatė, kad anuo metu svarbiausias ukrainiečių lyderis emigracijoje yra Jevhenas Konovalecas. Jis sutelkė visą ukrainiečių karinę organizaciją, sustabdė organizacijos irimą į konkuruojančias grupes. Tad tiesioginiu Stalino nurodymu Sudoplatovas, jau kaip slaptas agentas, įsitrynęs į Konovaleco aplinką, privalėjo paruošti ukrainiečių pasipriešinimo lyderio likvidavimo operaciją. Sudoplatovas žinojo Konovaleco silpnybę – šokoladinius saldainius. KGB technikas sukūrė sprogmenį, užmaskuotą kaip saldainių dėžę. Sprogmens mechanizmas įsijungia, kai iš vertikalios padėties paverčiamas į horizontalią. Per sutikimą Roterdame 1938 metais komunistų teroristas perdavė dovanų saldainius ir J. Konovalecas, beje, turėjęs anuo metu Lietuvos pasą, buvo susprogdintas.
Sudoplatovas, įteikęs mirtiną dovaną, pasišalino. Savo memuaruose paskui rašė, kaip vos susilaikė nepradėjęs bėgti, pirmoje pasitaikiusioje parduotuvėje nusipirko skrybėlę ir lietpaltį. Taip pakeitė išvaizdą. Tada išgirdo sprogimo garsą. Negrįžo į sovietų laivą, kuriuo buvo atplaukęs, tačiau laikydamasis visų atsargumo priemonių persėdęs kelis kartus vis į kitą traukinį, galų gale atsidūrė Paryžiuje, kur jo laukė sovietų diplomatas. Svarbi detalė – jam po šios operacijos taip skaudėjo galvą, kad net negalėjo valgyti.
Tai buvo abai sėkmingai organizuota Kremliaus žvalgybos operacija ir didelis postūmis Sudoplatovo teroristo karjeroje. Stalinas greitai paveda Sudoplatovui pačią svarbiausią jam asmeniškai operaciją – likviduoti įkyrųjį LevąTrockį. Sudoplatovas šį kartą pats į Meksiką nevyksta, bet siunčia ten savo amžinąjį teroristinių reikalų pavaduotoją Naumą Eitingoną. Avantiūrinis kazokiškas pirmasis nužudymo planas nepavyksta. Paskubomis surinktų neapmokytų žudikų gauja, kartu su garsiuoju dailininku Davidu Sikeirosu, neranda name pasislėpusio Trockio. Iššaudo kur papuola šovinius ir patenkinę savo revoliucinę aistrą išsilaksto.
Tačiau Stalinas neįtikėtinai kantrus. Leidžia Sudoplatovui įvykdyti antrąją operaciją. Fanatikas-komunistas Ramonas Merkaderas ledkirčiu užkapoja Trockį.
O dabar bus Rusijos užsienio žvalgybos vadovų sąrašas. Tai gladiatorių be šanso išgyventi sąrašas. Tai krikščionys, stumiami į Koliziejaus areną laukiniams žvėrims sudraskyti. Jiems daugiau šansų buvo išgyventi gestapo naguose nei namie. Užėjau į pačią rusų žvalgybos irštvą, šių laikų užsienio žvalgybos internetinį puslapį. Patikrinau, jie neslepia šios žiaurios informacijos:
- M. Trilisseris, žvalgybos vadovas 1922–1929 metais, sušaudytas 1940 metais,
- S. Messingas, vadovas 1929–1931 metais, sušaudytas 1937 metais,
- A. Artuzovas, vadovas 1931–1935 metais. Sušaudytas 1937 metais,
- A. Sluckis, vadovas 1935 – 1938 metais, sušaudytas 1938 metais,
- S. Špigelglasas, vadovas 1938 metais, sušaudytas 1941 metais,
- Z. Passovas, vadovas 1938 metais, sušaudytas 1940 metais.
Ir pagaliau mūsų herojus P. Sudoplatovas trumpam paskirtas vadovauti užsienio žvalgybai, jo laimei, tik vieną 1938 metų mėnesį. Nes jį tame smagiai įkaitintą pragaro keptuvę primenančiame poste pakeitė V. Dekanozovas, sušaudytas 1953 metais.
Visi vadovai sušaudyti savų. Ne gestapo rūsiuose. Visi šie žmonės turėjo neeilinius sugebėjimus analizuoti informaciją ir dauguma įtarė, kuo baigsis jų vadovavimas. Kas analizavo, kas jautė vidumi, kad iš vidinės tamsos atsėlina didelė mirtinai sugniaužianti širdį rupūžė, lėtai vograujanti kaukazietišku akcentu. Tačiau ne toks mūsų istorijos Pavluša. Kaip jis apsisuko ir išgyveno mėsmalės viduje? Pavelas Sudoplatovas pragyveno ilgą, labai ilgą gyvenimą nuo 1906 metų iki 1996 metų. Devyniasdešimt metų! Jo gyvenimas ilgas kaip ir kito garsaus ilgaamžio šnipo – Džordžo Bleiko.
Iš pradžių Sudoplatovą išgelbėjo Trockio nužudymas. Trockio nužudymo organizatorius jautė asmeninį Stalino dėkingumą. Jam leido gyventi, kitiems aplink krentant kaip po kulkosvaidžio ugnimi. Po to prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Sovietų Sąjungos Užsienio žvalgyboje realiai neliko žmonių, sugebančių dirbti diversantų ar žvalgybos darbą. Iš lagerių surinko likusius gyvus slaptųjų darbų specus. Jau antrojo pasaulinio karo metu Sudoplatovas be diversinių aktų organizavimo dirbo dar viename Kremliui išgyventi būtiname projekte – vogė atominės bombos kūrimo paslaptis. Iš Amerikos. Labai prakaituoti vagiant, aišku, nereikėjo. Fizikų, gebančių sukurti atominę bombą, ratas visame pasaulyje buvo siauras, ir jie vienas kitą puikiai žinojo. KGB net nereikėjo jų verbuoti. Mandagiais pašnekesiais su Nilsu Boru bei kitais fizikais rusai sužinojo, kur link krypsta atominės bombos kūrimas. Fizikai atomininkai, siekdami pasaulinės pusiausvyros, sutarė leisti ir Sovietų Sąjungai pasigaminti bombą. Na vieną kitą agentą techninėms detalėms paryškinti Sudoplatovui visgi teko užverbuoti. Ne viską Kurčiatovo kompanija sugebėjo pati sugalvoti. Bet galų gale Sovietų sąjunga susprogdino savo atominę bombą. Neįtikėtinas sutapimas: tos bombos pagaminimo technologijos buvo įtartinai panašios į amerikoniškas. Kaip Sudoplatovas aiškina savo memuaruose: būtų sovietai ir patys padarę savaip, bet amerikietišką technologiją panaudoti buvo greičiau ir pigiau. Aha, žinome. Liaudies automobilį „Žiguli“ štai patys sovietai sukūrė…
O po to mirė Stalinas ir prasidėjo vargai. Chruščiovas vidinių intrigų dėka galų gale areštavo Lavrentijų Beriją, kuris taikėsi tapti nauju Sovietų Sąjungos lyderiu. Chruščiovo parankiniai sušaudė britų šnipą Lavrentijų. Kartu su Berija sušaudė ir artimiausius jo pagalbininkus. Sudoplatovas taip pat privalėjo kaip artimas Berijos bendradarbis gauti kulką į pakaušį.
Tačiau. Kaip Pavelas mokėjo maustyti užsieniečius, taip jis nusprendė likti gyvas, apmovęs saviškius.
Sudoplatovas imitavo psichinę ligą. Buvęs sovietų žvalgybos vadovas Špigelglasas mokė savo agentus: jei jus areštavo, nieko neprisipažinkite. Išvis neatsakinėkite į klausimus. Palaipsniui meskite maistą į išvietę, nepaskelbę bado streiko. Taip po kelių mėnesių jūs pateksite į visišką prostraciją. Jus bus priversti maitinti dirbtinai. Tačiau, tas svarbu: su jumis negalės atlikti jokių tardymo veiksmų ir tai jus – galbūt – išgelbės. Tiesa, pats Špigelgasas taip atsilaikė KGB budelių rankose tik du mėnesius. Mes žinome iš istorijos sėkmingesnių psichinės ligos imitavimo atvejų: bolševikinio bankų plėšiko Kamo (apgavo vokiečių policiją) bei Lenkijos maršalo Pilsudskio (apgavo rusus).
Bet Sudoplatovas labai troško išgyventi. Jį tikrino. Daužė jį pasiųsti kriminaliniai nusikaltėliai, daktarai atliko jam labai skausmingą nugaros smegenų punkciją. Sudoplatovas tvirtai imitavo bejėgę daržovę. Neišsidavė. Ir jis išlaukė tiek, kiek reikėjo.
Beriją su parankiniais sušaudė, nesulaukę pilnos komplektacijos – Sudoplatovo. Ta „daržovė“ ramiai sau puvo psichiatrinėje, badoma aminazino adatomis. Tačiau Sudoplatovas, gavęs iš laisvės informaciją, kad visi pagrindiniai Berijos draugeliai jau sušaudyti, visos audros praėjo ir jo gal pasigailės, netikėtai pradėjo sveikti. Tada jis gavo kaip sveikas penkiolika metų kalėjimo. Na bet tikintis mirties bausmės, tai kaip ir ištiko netikėta sėkmė…
Bet atrodė, kad iš kalėjimo jis jau neišeis. Patyrė du infarktus, dantys jam buvo išmušti dirbtinai maitinant kaip „daržovę“. Sudoplatovas išvegetavo visą jam paskirtą kalėjimo bausmę ir kaip teletaipas pyškino skundus į visas instancijas, kad yra nekaltai nuteistas, nors tokio žudiko ir diversanto dar reikėtų paieškoti pasaulio istorijoje. Galų gale buvo išleistas į laisvę jau visai paliegęs. Bet sugebėjo iki mirties parašyti kelias urapatriotines apysakas, dvi memuarų knygas, vertėjauti. Geras teroristas yra neužmušamas.
Tačiau mano rašinio pagrindinė mintis yra kita. Ačiū Dievui, didesnę gyvenimo dalį Sudoplatovas paaukojo ne kovai su komunizmo priešais, o savo uodegos sukimui nuo saviškių. Viena baisiausių jo gyvenimo akimirkų – kaip jis pats rašo savo prisiminimuose – jam reikėjo užeiti kažkokio parašo pas komendantą Blochiną. Tas Blochinas pagarsėjo asmeniškai sušaudęs tūkstančius žmonių Stalino teroro metais. Tai generolas Pavelas Sudoplatovas vos neužduso iš baimės, kol Blochinas pasirašė dokumentą. Po jo parašo gavimo Pavelui nežmoniškai įsiskaudėjo galvą. Lygiai taip pat, kaip ir po Konovaleco nužudymo.
Jei Sudoplatovas visą tą laiką būtų rezgęs diversijas prieš Vakarų pasaulį, o ne sukęs uodegą nuo saviškių, kiek būtų dar ukrainiečių, lietuvių ir amerikonų pražudęs? Man patinka ta ydingos komunistinės sistemos savybė – suėda savus.
